Mūsų savanorių koordinatorė Kristina Burakovaitė Mykolo Romerio universitete studijuoja teisę ir ikiteisminį procesą, tad pakalbinome apie jos patirtis teisinėje srityje.
Kodėl ir kaip nusprendei studijuoti teisę ir ikiteisminį tyrimą? Ar vaikystėje / paauglystėje jau domėjaisi šia sritimi?
Būdama jaunesnė priklausiau Vilniaus policijos klubui vaikams ir jaunimui. Šis dienos centras bendradarbiauja su Lietuvos policija, ten vykdavo įvairios veiklos: važiuodavome į komisariatus, švęsdavome policijos dieną, organizuodavome policininkams visokius renginius… Jie labai palaiko vaikus, policijos pareigūnai su mumis visais bendraudavo, norėdavo, kad mes jų ir teisėsaugos sistemos nebijotumėme. Prisimenu, buvau kartu su antruoju policijos komisariatu Vilniuje, mes važinėjome pas senolius ir dalinome jiems dovanėles. Aš mačiau, kiek jie gero įneša savo paprastu darbu, kad randa laiko ir tokiems, atrodo, mažiems dalykams. Tai jau tuomet norėjau studijuoti kažką teisingumo link.
O teisę pasirinkau dėl to, kad aš noriu būti tas žmogus, kuris pradeda revoliuciją – juk viskas prasideda nuo to vieno žmogaus. Noriu padaryti kokį nors pokytį teisinėje sistemoje.
Ar tavo požiūris į teisėsaugos sistemą keitėsi studijų metu? Kaip?
Anksčiau turėdavau stereotipų dėl studijų ir būtent jie labai keitėsi. Daug kas prigąsdino, kad reikės visus kodeksus išmokti, kad negalėsiu išreikšti savo nuomonės, jeigu ji skirsis nuo kitų. O kaip tik dabar manau, kad šių studijų metu aš išsiugdžiau savo asmenybę, sutvirtėjau, nebebijau išsakyti savo nuomonės, išmokau argumentuoti ir diskutuoti. Dėl teisėsaugos tai pas mane visada buvo nuomonė, kad yra tiek geroji, tiek ir blogoji pusės, kaip ir kiekvienoje įstaigoje ar sistemoje.
Kas tave įkvėpė pradėti savanoriauti?
Kur? (Nusijuokia.) Aš esu daug kur savanoriavusi: pirmoji savanorystė buvo Maisto banke, vėliau prisidėjau prie gyvūnų globos namų, pradėjau savanoriauti maratonuose, o atsikrausčius į Kauną atsirado galimybė savanoriauti Kauno apylinkės teisme. Teisme buvo labai gerai, mus priėmė, apmokė. Mūsų vadovė yra labai geras asmuo, ji visuomet palaikydavo ir pamokydavo, kai ko nors nežinodavome.
O kas mane motyvavo? Galbūt mano tėvai, kurie visada man sakydavo siekti to, ko aš noriu. O aš norėdavau padėti žmonėms.
Esi savanoriavusi Kauno apylinkės teisme, kokios tavo atsakomybės? Ko išmokai šios savanorystės metu?
Mes bendraujame su žmonėmis ir suteikiame minimalią (ne teisinę) informaciją, padedame jiems orientuotis teismo aplinkoje, organizuojame renginius, kartais prisidedam prie dokumentų, atšviečiame kažką. Savanoriai pagrinde dar suteikia emocinę pagalbą. Įsivaizduokite situaciją: yra kaltinamasis, kuris turi advokatą, nukentėjusysis, kurį palaiko valstybė (prokuroras), ir dar yra liudytojas, kuris nėra nei viename fronte, tai jam ypač yra labai didelė įtampa. Savanoriai mėgina liudytojams emociškai padėti, kartais galime ir pasėdėti kartu su jais posėdžiuose. Bet su pačiais kaltinamaisiais, kaip, pavyzdžiui, nepilnamečių izoliatoriuje, tai negauname pabendrauti. Visiškai skiriasi šios dvi savanorystės.
O kaip jaučiasi teisiamas žmogus teisme?
Kauno apylinkės teisme nėra didelių bylų, kartais koks jaunimas tai išvis prie telefonų sėdi. Didžiausia įtampa, manau, būna tarp proceso dalyvių, kurie turi atstovauti skirtingas puses, o ir liudytoją apklausinėja tiek teisėjas, tiek ir abi šalys. Dar būna ir taip, kad žmonės mus apkaltina viskuo galvodami, kad mes esame darbuotojai.
Ar (ir kaip) skiriasi nuteistųjų ir teisiamųjų elgesys?
Elgesys labai skiriasi. Pradėkime nuo amžius skirtumo: teisiamieji gali būti įvairaus amžiaus, o Kauno izoliatoriuje yra nepilnamečiai arba jaunuoliai. Teisiamųjų elgesys gali būti kitoks, nes jie gali verkti dėl savo verdiktų, jie gali juoktis, gali nekreipti dėmesio, o nuteistieji jau yra susitaikę, dažniausiai yra ten jau ne vienerius metus, tarpusavyje palaiko ryšį, nes supranta, kad visi drauge ten turi būti. Ten yra jau susitaikymo dalykas, o teisme dar reikia suprasti, kad esi teisiamas.
Ar teisme ir nepilnamečių pataisos namuose skiriasi darbuotojų ir prižiūrėtojų elgesys? Kaip?
Darbuotojai Kauno apylinkės teisme yra laisvesni, jie gali pajuokauti, o pataisos namuose jie yra uždaryti rėmuose, jie taip pat gali juokauti, bet jiems nubrėžti rėmai yra žymiai tvirtesni. Taip pat teisme visi po darbo dienos grįžta namo ir nėra taip, kad žmonės yra įkalinti vienoje vietoje, yra netgi kitokia aura. O pataisos namuose viskas yra užrakinta, labai atsargiai turi išeiti, labai atsargiai įeiti, nustatytos griežtesnės taisyklės.
Su kokiais sunkumais susiduri savanoriaudama, dirbdama ir mokydamasi?
Būna emociškai sunku, tarkim, teisme, kai žmonės kaltina nebūtais dalykais, bando tave palaužti, bet kartu taip tenka ugdyti savo asmenybę, augintis odą. Panašiai yra ir izoliatoriuje, kur turi emociškai atsiriboti, neįsijausti.
Kad ir kaip žiauriai skambėtų, turi suvokti, kad tai yra savanorystė, nors tu ir prisidedi prie sistemos, negali per daug įsivelti į ją.
Manau, kad darbas baudžiamosios teisės srityje tikrai pareikalauja labai daug psichologinės stiprybės ir atsparumo kitų emocijoms, veiksmams. Iš kur pasisemi tos taip reikalingos stiprybės?
Labai džiaugiuosi, kad mane visą laiką palaiko mano šeima. Aš neįsivaizduoju, kaip man pasisekė, kad jie palaiko mane ties tuo, ką aš noriu daryti, kad jie mane išklauso. Tai kad ir kaip būna sunku, visada turiu petį, kur atsiremti. Kitas dalykas yra ir savanorysčių patirtys, kurių metu išgirstu labai daug gyvenimo istorijų ir suprantu, kad mano situacija nėra tokia bloga. Tai taip po truputį po truputį per savanorystes, bendravimą ar kitas patirtis ir ugdau save.
(Pagalvoja dar.) Aš džiaugiuosi, kad atsiradau tokiame žmonių rate, kur mane išklausydavo ir palaikydavo, o ne parodydavo, kaip reikia daryti. Nors galbūt jie ir žinodavo, kaip kažką padaryti, bet niekada iš manęs neatimdavo galimybės mokytis, čia yra labai gerai.
Kaip save įsivaizduoji ateityje? Kur norėtum dirbti baigusi studijas?
Anksčiau labai norėjau būti kriminaliste. Kristė kriminalistė labai gerai skamba (Juokiasi.). Bet ir šiaip atrodė labai įdomus darbas, pastebėti kiekvieną detalę, tirti nužudymus, juos aprašyti. Tačiau pradėjus studijuoti teisę pagalvojau, kad prokuratūra yra labai smagu. Norėčiau prisidėti prie valstybės tarnautojų ir atstovauti nukentėjusiojo žodį, kad niekas neliktų nuskriaustas. Bet kol kas labai bijau prisišnekėti, tai norėčiau pirmiausia pabaigti savo studijas ir tada jau žiūrėti, kur mane vėjai nuneš.
Ir pabaigai, jeigu galėtum pakeisti po vieną dalyką abiejose įstaigose, ką pakeistum?
Kaip sunku, net nežinau. Norėčiau, kad abi institucijos tobulėtų, kad niekada nesijaustų pasiekusios to galutinio taško, kad mokytųsi iš kiekvienos klaidos, kurią padaro, ir žengtų į geresnį rytojų.
Interviu vykdė Barbora Ramanauskaitė ir Ieva Mackutė.