Nusikaltėliu gimstama ar tampama?
Ir tikriausiai daugeliui iš jūsų net nekiltų toks klausimas, jei bent kartą būtumėte apsilankę pataisos namuose, ar tiesiog bandę suprasti žmogų padariusį nusikaltimą. Labai dažnai akcentuojame tai, kad nurašyti žmogų ir užklijuoti etiketę – pats lengviausias kelias. Tačiau, kai bendrauji su jaunuoliais įstaigoje, vykdai įvairias veiklas, žaidi žaidimus, klausaisi jų istorijų ir patirties – pats save pagauni mąstant, jog mes visi tokie patys žmonės, tik su labai skirtingais išgyvenimais. Žmogaus asmenybės formavimasis prasideda nuo pirmųjų gyvenimo akimirkų. Tai socializacijos procesas, kurio metu perimama vertybių sistema, socialinė patirtis. Šiame procese asmenybė patiria ne tik tikslingus, bet ir sunkiai reguliuojamus bei prognozuojamus aplinkos poveikius. Tad ką kalbėti apie tuos vaikus, prieš kuriuos naudojamas smurtas, kurių tėvai turi priklausomybių, o gal net neturi artimųjų, kurie jais pasirūpintų.
Tokius vaikus ir mokykla dažniausiai būna „nurašiusi“, jie stigmatizuoti tam tikruose miesteliuose ar rajonuose, kur visi žino, kad „tas yra toks ir toks“ ir iš to tampa labai sunku išsikapstyti.
Kai nėra suteiktų tvirtų vertybinių pagrindų vaikystėje, kai nėra į ką atsiremti, o dar ir paauglystė užklumpa – labai sunku išlaikyti tiesų stuburą prieš visą bauginantį pasaulį. Tokiems vaikams labai reikia suaugusių supratimo ir palaikymo. O tokiu mes dažniausiai nelinkę dalintis.
Teksto autorė: Kamilė Strusevičiūtė