Šiandien dalinamės pokalbiu su Agne Deveikyte, kuri jau beveik metus dirba policijos pareigūne Utenos mieste ir noriai sutiko pasidalinti su mumis savo patirtimi bei atsakyti į kitus klausimus.
Kas paskatino pasirinkti policijos pareigūno profesiją ir kiek laiko jau dirbate šioje srityje?
Šis klausimas mane nuolatos persekioja, tačiau kiekvieną kartą į jį vis atsakau skirtingai. Nėra vieno teisingo ar kažkokio konkretaus atsakymo, kodėl norėjau tapti policijos pareigūne. Paklaususta šio klausimo formalioje aplinkoje, aš atsakau, kad pasirinkau šią profesiją, nes yra visos socialinės garantijos, karjeros galimybės, jog tai yra valstybinis darbas, tačiau iš tikrųjų visada norėjau nemonotoniško, pilno iššūkių ir fizinio aktyvumo reikalaujančio darbo. Taip pat nuo pat mažens esu teisybės ieškotoja. Mano kelias, kad tapčiau pareigūne, buvo gan sudėtingas, atrodo, gyvenimas šaipėsi iš manęs ir siekė, kad tik netapčiau tuo, kuo esu dabar. Tačiau aš visą tai priėmiau kaip iššūkį, pabaigiau 4 metus trunkančius mokslus, per kuriuos kiekvienais metais teko atlikti praktiką ir suprasti, kas tai per darbas, ir jau beveik metus esu pareigūnė, tarnauju visuomenei ir tyliai savyje tuo didžiuojuosi.
Ar būtent taip įsivaizdavote pareigūnų darbą prieš pradėdama studijuoti?
Pasirinkdama šią profesiją neturėjau jokio nusistatymo, konkrečios nuomonės ar pažįstamo pareigūno, kuris būtų papasakojęs apie šią profesiją. Iš dalies džiaugiuosi, kad nebuvau susidariusi išankstinio nusistatymo, nes tada galėjau studijuodama bei atlikdama praktikas policijos komisariate susikurti savo asmeninę nuomonę, kuri būtų be jokių kitų pašalinių pamąstymų. Prieš pradedėdama dirbti mąsčiau, kad policijos pareigūnu būti yra privilegija, kad galima tuo garsiai didžiuotis ir neslėpti to. Tačiau dabar esu tikra, kad tai nuolatinis įsipareigojimas žmonėms, taktiškas elgesys įvairiose gyvenimiškose situacijose bei pagalbos suteikimas žmogui, nesvarbu, ar tarnybos metu, ar ne. Prieš pradedama dirbti galvojau, kad po tarnybos nusivilkus uniformą darbas baigtas, tačiau ir be uniformos esu tikrai atpažįstama.
Kaip minėjote, studijų laikotarpiu kiekvienais metais buvo privaloma atlikti praktiką. Kokia praktika tai buvo? Ar išgyventi potyriai nesukėlė dvejonių, verčiančių abejoti dėl pasirinktos profesijos?
Kiekvienais metais atlikau praktiką pagal tai, ką mokiausi. Pirmaisiais studijų metais atlikau pirminės grandies pareigūno funkcijas, tai yra dirbau su kelių policijos pareigūnais bei patruliais, su kuriais vykdavau į įvykius. Tuo metu galėjau pagilinti administracinės teisės žinias bei teorines žinias, įgytas studijų metu, ir panaudoti jas praktikoje. Antraisiais ir trečiaisiais metais susipažinau su ikiteisminiu tyrimu, tai yra baudžiamąja teise. Paskutiniųjų metų praktiką atlikau kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriuje, kuriame darbo specifika kardinaliai skyrėsi nuo anksčiau atliktų praktikų. Iš kiekvienos praktikos susikroviau savo „bagažą“, kurį galiu panaudoti jau dirbdama. Ir atsakant į klausimą, ar turėjau dvejonių dėl pasirinktos profesijos, tai, jei jų ir pasitaikė, jos buvo momentinės bei greitai nuslopintos teigiamais argumentais.
Ar daug moterų pareigūnių dirba Utenos policijos komisariate? Kaip manote, kodėl taip yra?
Utenos komisariate vyrauja pusiausvyra, tai yra dirba panašus skaičius ir vyrų, ir moterų. Mano nuomone, tai daroma specialiai, nes ten, kur vyrauja subalansuota struktūra, galima pasiekti geriausius rezultatus. Anksčiau policijoje dominavo vyriškos lyties atstovai, tačiau šiuo metu visuomenės požiūris nuo tų laikų yra šiek tiek pakitęs. Manau, jog tiek visuomenė yra išsižadėjusi tam tikrų stereotipų, tiek pačios moterys nebebijo darbų, kurie daugeliui asocijuodavosi su „vyriškais“.
Su kokiais sunkumais dažniausiai susiduriate, bendraudama su nusikaltusiais žmonėmis?
Dirbant pareigūno darbą, nuolat sutinki žmones, kurie yra linkę nusikalsti. Laikui bėgant bendravimas su tokiais žmonėmis tampa įprastas, todėl tam tikri bendravimo sunkumai irgi blėsta. Kiekvienas žmogus yra kardinaliai skirtingas, nesvarbu, ar tai nukentėjusysis, ar tai liudytojas, ar tai nusikaltęs žmogus. Dėl šios priežasties yra sudėtinga įvardinti konkrečius sunkumus bendraujant su žmonėmis, linkusiais nusikalsti.
Noriu paminėti, jog asmeninėje praktikoje pastebėjau, kad dauguma žmonių, kurie anksčiau ar vėliau gyvenime buvo susidūrę su įkalinimo įstaigomis, lengviau bendrauja su policijos pareigūnais, yra atviresni ir automatiškai nėra tokio didelio bendravimo barjero kaip su naujai nusikaltusiais asmenimis.
Gal galėtumėte pasidalinti savo nuomone, kodėl žmonės apskritai renkasi nusikalsti? Kokie veiksniai gali tai nulemti?
Mano nuomone, pirmiausia viskas prasideda nuo šeimos, kurioje užaugai, po to kokie draugai tave supa, vėliau įvairūs gyvenimiški įvykiai, kurie gali apversti tavo pasaulį „aukštyn kojomis“. Kartais atrodo, kad žmogus, įvykdęs nusikalstamą veiką, net nesupranta jos pavojingumo, nesuvokia, kad tai draudžiama įstatymais, nepriimtina mūsų visuomenėje ir nemato nieko blogo tame. Pagrindiniai veiksniai, lemiantys polinkį nusikalsti, yra išugdytų vertybių stoka, socializacijos trūkumas, atsakomybės jausmo neturėjimas, finansinės problemos, pasidavimas kitų asmenų įtakai bei nesuvokimas savo veiksmų pavojingumo.