Šiuolaikiniam žmogui kalėjimas atrodo savaime suprantamas dalykas – pagrindinė, ar net vienintelė bausmė. Tačiau dabar pradedama galvoti, ar kalėjimas tikrai tinkama bausmė, ar jis neskatina dar didesnio nusikalstamumo, ar galima tikėtis, kad ten žmonės pasitaisys. Imta svarstyti, ar mes nepalaikome masinio įkalinimo proceso, kai eliminuojami tie, kurie vienu ar kitu savo gyvenimo momentu atsidūrė už visuomenės ribų.
Žinoma, mums paprasčiausia tuos žmones eliminuoti, nes tada jaučiamės saugiai, įsivaizduojame, kad egzistuoja darna, tvarka, o visuomenės struktūra yra sėkminga ir užtikrinta.
Tad turbūt būtų sunku sukurti idealų kalėjimą visuomenėje, kuri nusikaltusį žmogų nori kuo griežčiau nubausti, o ne suteikti galimybę jam pasitaisyti. Žinomo sociologo, filosofo Michelo Foucault žodžiais tariant, mes sukuriame kalėjimą, patalpiname ten labai daug vyrų, linkusių į smurtą ir agresiją, leidžiame jiems laisvai bendrauti ir tikimės, kad jie pasitaisys. Tai absurdas. Taip, mes juos nubausime, bet ar galima kalbėti apie pataisą?
Galbūt kalėjimas turėtų būti ta vieta, kuri moko pažinti save, savo jausmus; vertinti ir suvokti gyvybės svarbą, jos trapumą; skatintų tobulėti, domėtis ir augti kaip asmenybei. Ir svarbiausia – mokytų mylėti.
Teksto autorė: Kamilė Strusevičiūtė