Pokalbis su Ieva Mackute

Šiandien dalinamės pokalbiu su mūsų organizacijos veidu bei širdimi – Ieva Mackute.
 
 
Papasakok, kas yra iniciatyva ,,Prirašytos rankos“.
 
Šia iniciatyva mes siekiame kurti platformą bendrystei tarp kalinčių asmenų ir likusios visuomenės dalies. Mes griauname stereotipus ir skatiname tarpusavio supratimą tarp žmonių, kurie tik iš pirmo žvilgsnio atrodo turintys daugiau skirtumų nei panašumų. Mes organizuojame neformalaus ugdymo užsiėmimus Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – KTI), kuriuose dalyvauja laisvės atėmimo bausmę atliekantys jaunuoliai ir savanoriai. Taip pat mes kuriame šviečiamąjį turinį savo Facebook puslapyje ,,Prirašytos rankos” ir Instagram paskyroje @prirasytosrankos.
 
 
Kaip kilo idėja sukurti šį projektą?
 
Į savanorystę nepilnamečių pataisos namuose įsiliejau dar 2017 m. besimokydama Jungtiniame pasaulio koledže JAV (angl. United World College USA, UWC-USA). Atvykdavau į įstaigą ne tik reguliarių kasmėnesinių vizitų metu, bet dalyvavau ir savaitės trukmės projekte, kurio metu dirbom su NVO, padedančia nuteistųjų šeimoms, bei kasdien lankėmės pas įkalintus vaikinus. Vizitų metu pora mūsų mokyklos mokytojų vedė užsiėmimus apie žmogaus tapatybę. Taip mes visi bendraamžiai (nuteistieji ir mokiniai iš UWC-USA) atsivėrėme vienas kitam ir užmezgėme ryšius, kurie yra palaikomi iki dabar.
Galbūt tą savaitę jau užsimezgė pirmosios mintys apie ,,Prirašytas rankas“.
Su paauglišku smalsumu tą vasarą suorganizavau savaitės trukmės projektą KTI, o dar kitais metais ten pat įvykdžiau fondo ,,GoMakeADifference“ finansuotą mėnesio trukmės projektą, kurio metu buvo vykdomos programavimo pagrindų pamokos, profesionalios krepšinio treniruotės, buvo pakviesta sienų menininkė Julija Janiulienė, kurios pagalba nuteistų jaunuolių gyvenamųjų patalpų koridoriaus sienos prabilo žodžiais ,,Kuo pildai galvą, tuo ir tampi“, vyko mokymai apie žmogaus teises ir pokalbiai su ,,Gyvosios bibliotekos“ knygomis ir dar daug kitų veiklų. Į įstaigą kartu su kitais savanoriais vaikščiojome vos ne kasdien, tai tikrai tą vasarą įstaiga iš dalies buvo tapusi mano antraisiais namais. Draugai tai ir pajuokauja vis, kad savu noru įkalinau save.
 
Šios minėtos veiklos buvo vykdomos fizinių asmenų pagrindu, kas iš dalies kliudė pritraukti daugiau savanorių, skleisti pozityvią žinią apie įkalintą žmogų platesnei auditorijai nei mano ir mano draugų draugams ar gauti finansavimo, tad taip buvo įkurta VšĮ ,,Prirašytos rankos“.
 
 
Ką reiškia pavadinimas ,,Prirašytos rankos“?
 
Pavadinimas turi daug interpretacijų, tačiau reikšmingiausios man yra šios:
  1. Vieno iš vasaros projekto metu jaunuolis papasakojo mums apie nuteistųjų taikomą praktiką. Gan populiaru bausmės pradžioje išsitatuiruoti rankas ar kitas kūno vietas kalėjimo atmosferą atitinkančiais simboliais ar žodžiais. Tačiau išėjus į laisvę šios tatuiruotės trukdo įsilieti į visuomenę (nes, kaip žinoma, didelė visuomenės dalis baidosi įkalinimo patirtį turėjusių asmenų), tad jas tenka pašalinti. O kalbant konkrečiau, išdeginti su žiebtuvėliu.
  2. Minėtas visuomenės požiūris yra vienas svarbiausių komponentų bausmę įvykdžiusio asmens resocializacijos procese. Teistam žmogui yra sunkiau įsilieti į visavertį gyvenimą dėl dokumentuose prisegtos etiketės: sudėtingiau susirasti darbą, įgauti kitų pasitikėjimą ar palaikymą. Tad pavadinimu taip pat norime kviesti kitus prisijungti prie mąstymo, kad toji etiketė jokiais būdais nesumenkina žmogaus ir jo vertės.
  3. Kalėjimas bei kalintys žmonės yra apipinti begalės stereotipų. Kriminaliniai serialai, knygos ar žiniasklaida iškreipia esamą realybę. Nors pirmame punkte kaip tik pasakojau apie rankų tatuiravimąsi, tai visgi yra tik dalies nuteistųjų taikoma praktika. Manau, kad stereotipai susikuria smarkiai hiperbolizuojant realybę, t. y. juose yra tiesos, tačiau ji tik maža dalis didelio ir sudėtingo paveikslo, nuspalvinto visomis spektro spalvomis.
Pavadinimu ,,Prirašytos rankos“ žvelgiame tiesai į akis ir ją keičiame.
 
Kaip šio projekto kūrimas prisidėjo prie tavo pačios, kaip asmenybės, augimo? Su kokiais sunkumais teko susidurti?
 
Šį klausimą kaip tik labai gvildenu karantino laikotarpiu. Galbūt lengviau pradėti nuo patirtų sunkumų, nes juos tik vardinčiau ir vardinčiau be pabaigos (Juokiasi.) Vienas iš pagrindinių yra gana akivaizdus: aš esu labai jauna, tad natūraliai neturiu daug patirties. Džiaugiuosi, kad mano jaunatviškumas kupinas iniciatyvumo ir idealizmo (ar, paprasčiau, naivumo), bet šios savybės mėgsta nuvesti mane ten, kur nieko nežinau ir neišmanau, o tada tenka staigiai mokytis arba klysti (dažnai būna abu viename). Mokausi, kaip įsteigti viešąją įstaigą ar kurti sutartis, ką reiškia būti įstaigos vadove, kaip bendrauti su ,,suaugusiaisiais“ (nes kažkaip ir pati esu kupina stereotipų), kaip tvarkytis su finansais, kaip koordinuoti darbą komandoje, kaip pildyti finansavimo paraiškas, kaip organizuoti savanorių mokymus… Tačiau tai tik techniniai sunkumai, kurių galima mokytis. Kitoje pusėje slypi ne žinių trūkumas, o mano pačios turimos baimės ir abejonės.
Vidutiniškai kas dvi-tris savaites prarandu motyvaciją kelioms dienoms, vis jaučiu kaltę, kad ,,nepadariau pakankamai“,
vienu metu jau buvo aplankęs laikotarpis, kurio metu jaučiausi sau ,,per rimta” ir pametusi pradinę ,,Prirašytų rankų“ idėją, vis kyla etiniai-moraliniai-egzistenciniai klausimai, kaip:
  1. Ar mes tinkamai kuriame tą bendrystę?
  2. Ar nepažeidžiame jaunuolių? O savanorių / savęs?
  3. Kaip dar labiau įgalinti nuteistus asmenis ,,Prirašytų rankų“ platformoje?
  4. Kaip skleisti žinią, kad ji pasiektų kitą žmogų ir paskatintų jį susimąstyti?
  5. Ar išvis verta kažką daryti?
Grįžtant prie augimo. Tikriausiai kiekviena patirtis padaro kažkokią įtaką asmenybei, o ši, tikiu, kad labai mane pakeitė. Galbūt dar esu per arti ,,Prirašytų rankų“, kad konkrečiai įvardinčiau, per kiek centimetrų pasistiebiau ir kurios kūno dalys ištįso labiausiai, bet pabandysiu įvardinti bent kelis dalykus:
  1. Gan staigiai didėja neatsakytų klausimų krūva, į kuriuos vis bandau ir bandau ieškoti atsakymų (paradoksas, kad kuo daugiau jų ieškau, tuo daugiau jų kyla). Tikiu, kad tai augimo ženklas.
  2. Išmokau šiek tiek labiau stebėti savo emocijas, bandau suprasti jų santykį su ,,Prirašytomis rankomis“.
  3. Visa patirtis padėjo suprasti, kad kiekvienas pasirenkam savo gyvenimo kelią. Bendravimas su jaunuoliais įstaigoje parodė, kad studijavimas universitete (o dar geriau užsienio universitete) yra mano vertybė, bet ne kito žmogaus, o savo nuostatų ,,kišimas“ kitiems labiau juos atstumia nei įtikina.
  4. Per šiuos metus mokausi tikėti savimi, nuleisti turimus lūkesčius sau, klausytis savęs ir kitų.
  5. Ir galbūt vienas svarbiausių dalykų – susipažinau su be galo nuostabiais žmonėmis, kurie mane įkvepia, skatina augti ir palaiko savo neišsenkamu pozityvumu. Esu be galo dėkinga kiekvienam žmogui, įdėjusiam dalį savęs į ,,Prirašytas rankas“.
 
 
 
Kaip manai, ar „Prirašytų rankų” projektas reikalingas mūsų visuomenei? Ką jis skatina?
 
Tikriausiai nebūčiau vis sugrįžusi į įstaigą su naujomis idėjomis, jei nematyčiau šių veiklų naudos. Tiek esami / buvę nuteistieji, tiek didžioji dalis savanorių, tiek ir įstaigos darbuotojai išreiškia šių veiklų svarbą. Ne kartą esu gavusi ilgiausias žinutes iš savanorių, kupinas pamąstymų ir atradimų, ar laiško forma parašytas padėkas iš jaunuolių įstaigoje. Tad taip, manau, kad tokios iniciatyvos yra be galo reikalingos ir reikšmingos mūsų visuomenėje.
Gyvas bendravimas, paremtas noru išklausyti ir suprasti, yra galingas įrankis prieš neapykantą, pavydą ar kerštą.
Tad šiuo projektu ir yra skatinamas savo nuostatų atpažinimas ir jų permąstymas bendraujant su žmonėmis, apipintais stereotipų, ar tai būtų savanoriai, ar nuteistieji.
 
 
Su kokiais visuomenės stereotipais susiduri, kai kalba eina apie jaunuolius įstaigoje?
 
Stereotipų būna labai įvairių. Vis dar pasidaro be galo keista išgirdus ar perskaičius, kaip žmogus visiškai paniekinančiai nuvertina NEpažįstamojo visą esybę dėl padaryto veiksmo. Artimesnis man pačiai stereotipas yra mintis, kad nuteistuosius reikia gelbėti, lyg jie patys būtų bejėgiai. Manau, kad vietoj to geriau kurti galimybes jų įgalinimui, padėti išryškinti jų stipriąsias puses ir palaikyti juos kelyje, kuriuo jie eina. Apstu stereotipų dėl išvaizdos: skusta galva, treningai, tatuiruotės, raumenys…
 
 
Ar tavo pačios požiūris pasikeitė šiuo klausimu? Gal kai kurie stereotipai pasiteisino?
 
Jau pačią pirmą mano apsilankymo dieną KTI didelė turėtų stereotipų dalis subliūško: įstaigos darbuotojai pasitiko besišypsodami ir pasakodami apie jaunuolius pačius teigiamiausius dalykus, o besidalinant vertybių sąrašu su nuteistais vaikinais mano ,,kelionės“ tikrai nublanko prieš jų ,,šeimas” ar ,,globėjas”. Bet tikrai dalis jų ir pasitvirtino: didesnė jų dalis nemėgsta mokyklos, mokymosi, rašymo ir knygų, ,,panetkės” (vidinės kalėjimo taisyklės) vis dar egzistuoja, o didelė jų dalis turėjo be galo sunkią vaikystę ir / ar užaugo socialinės rizikos šeimoje.
Tačiau manau, kad svarbiau ne konstatuoti šiuos pasiteisinusius stereotipus, o bandyti įžvelgti, kas slypi po jais, ir ieškoti būdų, ką galime padaryti iš savo pusės, kad prisidėtumėme prie pozityvesnės visų mūsų ateities.

Dalintis