Interviu su Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Valdymo organizavimo
skyriaus vyriausiąja specialiste (psichologe), Reda Gudelevičiūte.
Kaip nusprendėte siekti psichologo karjeros? Kas paskatino pasirinkti būtent teisės kryptį?
Mokykloje mokiausi daugelį dalykų. Ilgai nežinojau, kokią specialybę rinktis. Linkau prie istoriko specialybės, nes istorija buvo vienas iš dalykų mokykloje, kuris labiausiai patiko. Galiausiai nusprendžiau laikyti daug egzaminų iš tų dalykų, kurie patinka bei sekasi, ir pagal juos tada stoti į studijas. Taip pat nuo 6 klasės skaičiau daug lengvo ir sunkesnio turinio knygų. Kiek pamenu, 12 klasėje skaičiau romaną, kurio pagrindinė veikėja buvo psichologė. Sudomino aprašomos konsultacijos, nors ir supratau, kad čia lengvojo turinio knyga, o ne mokslinė. Galų gale pagal žurnalą „Kur stoti“ rinkausi, kokios specialybės tiktų pagal mano išlaikytus egzaminus, skaičiau specialybių aprašymus, ko bus mokoma, mintyse vis vien turėdama tokią viziją, kad 1 numeriu rašysiu istoriją, o kitos specialybės eis sekančios, kaip atsarginės, psichologija 2 numeriu ir t. t.
Tik paskutinėmis dienomis nusprendžiau, na, pabandysiu psichologiją įrašyti 1 numeriu, įdomios studijos, specialybė, o jei neįstosiu, kas gali būti tikėtina, tuomet į istoriją tikrai įstosiu.
Pavyko įstoti į psichologijos studijas. Teisės kryptį rinkausi iš visų psichologijos magistro krypčių irgi panašiai – skaičiau visų studijų aprašymus, ko bus mokoma ir t. t. Teisės tuomet sudomino labiausiai.
Kokiose aukštojo mokslo įstaigose įgijote savo išsilavinimą?
Lietuvos edukologijos universitete bakalaurą, Vilniaus universitete – magistrą.
Kokiomis veiklomis užsiimate Utenos policijos komisariate? Kas yra jūsų klientai?
- Konsultuojuosi, kaupiu medžiagą, reikalingą konsultacijoms ir pati konsultuoju.
- Organizuoju, rengiu ir vedu mokymus, pati dalyvauju mokymuose, parengiu arba suradusi jau parengtą medžiagą dalinuosi ja, organizuoju ir vedu relaksacijas.
- Testuoju ir rengiu išvadas, kuriose pateikiu savybių apibūdinimą, kandidatams stojantiems į Lietuvos policijos mokyklą (vienas iš žingsnių, reikalingų prieš dalyvaujant atrankoje į Lietuvos policijos mokyklą).
- Teikiu pagalbą po kritinių įvykių (savanoriškumo principu dalyvavau policijos apskričių ir departamento psichologų mobiliosios grupės veikloje, kurios paskirtis mokytis teikti ir teikti psichologinę pagalbą po kritinių įvykių policijos darbuotojams. Šiemet dėl sveikatos sunkumų pristabdžiau veiklą šioje grupėje).
- Bei esant poreikiui klimato tyrimų atlikimas bei reabilitacijos siūlymas ir organizavimas taip pat įtraukti į pareigas.
Dėl kokių problemų, sunkumų į jus dažniausiai kreipiasi pareigūnai?
Dažniausias išskirti sunku. Nes kartais būna kreipiamasi su labai konkrečiu klausimu, kartais būna kompleksiniai klausimai ar persipynusios situacijos, ar iš vienos situacijos rutuliojasi didesnė situacija, pvz., destruktyvaus konflikto metu. Šiaip įvairių: santykių, bendravimo, darbo organizavimo, sveikatos, sprendimų priėmimo ir t. t.
Kiek žinau, Utenos apskrityje iš viso yra šeši policijos komisariatai. Kiek psichologų juose dirba? Ar, jūsų nuomone, toks kiekis pakankamas?
Psichologų etatai įsteigti tik apskričių policijos komisariatuose, t. y. įsteigtas psichologo etatas ar etatai skirti toje apskrityje esantiems visiems komisariatams.
Utenos apskrities policijos komisariate įsteigtas vienas psichologo etatas. Iš vienos pusės galiu sakyti, kad nepakankamas, nes įsivaizduojant idealią situaciją… vien kiek naudingų mokymų įvairiomis temomis būtų galima organizuoti ir vesti.
Taip pat teko girdėti tokį posakį, kad esant tam tikroms situacijoms kartais daugumai naudinga pasikonsultuoti. Iš kitos pusės galiu sakyti, kad darbuotojai nėra įpareigoti būtinai kreiptis į įstaigoje dirbantį psichologą, pvz., gali kreiptis į privačiai dirbantį, tik ten jau tektų pačiam mokėti už paslaugas. Aišku, vėl žiūrint iš kitos pusės, jei taip, tada gaunasi, kad darbuotojams neužtikrinama nemokama paslauga. Dar plėtojant temą įvairiose šalyse yra įvairiai: vienose šalyse psichologų etatai įsteigti policijos įstaigose, kai kuriose nėra visai tokia paslauga suteikiama policijos įstaigose, t. y. nėra įsteigti etatai (pvz., kiek man žinoma, Latvijoje), kitose policijos įstaigose psichologų etatų nėra, o darbuotojai, jei kreipiasi, po to pateikia sąskaitą ir įstaiga apmoka (kiek man žinoma, Estijoje).
Kokios savybės reikalingos, norint dirbti psichologu policijos komisariate?
Kūrybiškumas, kantrybė, laisvumas, atkaklumas, ryžtas.
Koks vyrauja pareigūnų požiūris į psichologą? Ar jie yra linkę kreiptis pagalbos, ar noriai konsultuojasi su jumis?
Mažai išskirčiau pareigūnus, nes, manau, koks vyrauja visuomenėje, toks ir pas pareigūnus. Galima išgirsti replikas: „Kam to reikia“; „Nenormalus, jei kreipiesi“ ir t. t. Bet galiausiai paaiškėja, kad nebėra, kur gauti privačių paslaugų, nes visi psichologai užimti.
Dėl kreipimosi – kaip kurie. Vieni labai linkę, kiti – ne. Vieni kreipiasi dėl pasiklausimo, kiti – dėl paskatinimo. Didelį darbo krūvį, greitėjantį gyvenimo tempą, technologijų progresą, dideles galimybes galėčiau įvardinti kaip vienus iš trukdžių kreiptis į psichologą.
Kokius galėtumėte įvardinti pagrindinius savo darbo pliusus ir minusus?
- Ir pliusas, ir minusas viename – daug erdvės įvairiai veiklai, kuria dažnai organizaciniais darbais ir užsiimu. Viena vertus, tai įdomu ir įvairiapusiška, kita vertus – sunku aprėpti ir labai pasivargsta, kai daug sričių.
- Didžiausias pliusas – įdomi veikla, ypač mokymų vedimas. Taip pat dalyvavimas mokymuose. Iš kitos pusės vargina perteklinė biurokratija (man ji atrodo perteklinė) tiek popierinė, tiek kompiuterinė, nes pvz., paruošti įsakymus tenka dėl mokymų pravedimo, po to įkelti į dokumentų valdymo sistemą ir ten viską pažymėti, nurodyti, kas kur reikalinga ir t. t.
- Didžiausias minusas – labai mažas patalpų pritaikymas psichologo veiklai, nes pastatai statyti žymiai seniau, o psichologų etatus policijos apskrities komisariatuose daugiausia pradėjo steigti pastarąjį dešimtmetį. Dar plėtojant temą, kiek man žinoma, gerą pavyzdį galima rasti Estijoje. Kai renovavo policijos pastatus, juos tiesiog nugriovė ir jų vietoje statė naujus pagal patvirtintą iš anksto vienodą modelį visoje šalyje. Tokiu būdu buvo iš anksto apgalvojamas visas išplanavimas ir struktūra. Taip buvo sutaupomi tiek laiko, tiek finansiniai, tiek žmogiški ištekliai. Nebereikėjo sukti galvos, kaip atnaujinti esamus pastatus ar kokius statyti naujus. Taip pat vyravo toks išplanavimas, jog kabinetai išdėstyti apvaliu ar elipsės principu, kad būtų kuo mažiau betarpiško bendravimo tarp darbuotojų, nesvarbu, kokias pareigas jie užima. Pajuokausiu, kad kaip Artūro apvalaus stalo riteriai, kurių visų padėtis už apvalaus stalo buvo vienoda. Taip pat pastatuose buvo pasirūpinama skalbimo, pirčių paslaugomis pareigūnams. Tiesa, Lietuvoje daugumoje komisariatų yra vietos, kuriose galima sportuoti, pavalgyti. Kiek žinau, viename įrengta pirtis, tik negaliu pasakyti, ar šiuo metu ten paslaugos teikiamos.
- Didelis minusas yra užmokesčio santykis lyginant su išsilavinimu.
- Dar vienas minusas – daug reformų, kurių metu vyksta optimizacija. Per jas būna daug streso, nerimo. Gali būti jaučiamas saugumo netekimas, lūkesčių neišpildymas, neteisingumas, nes gali būti ir yra naikinamos kai kurios pareigybės ar perkeliamos kitur. Dėl šios priežasties tenka išmokti ir atlikti naujų papildomų darbų daugumai darbuotojų, o tam laiko ir energijos tenka skirti. Tada atsiranda baimė suklysti, sulaukti bausmės už klaidas. Taip pat tokiomis reformomis suardomas kolektyvas, gali prasidėti gedėjimas buvusių kolegų, santykių, darbo, tradicijų ir t. t. Tai reikalauja tuo pačiu metu adaptacijos prie naujų kolegų, vadovų, pavaldinių, darbo, pareigų. Galiausiai patogumas sumažėja, nes pvz.: dėl pasikeitusios darbo vietos tenka pradėti važinėti į darbą ar važinėti didesnį atstumą ir pan.
- Paskutinis minusas yra tai, kad pačių reformų atlikimas reikalauja daug fizinių, laiko išteklių, kurių tiesioginiam darbui lieka mažiau. O visos išvardytos reakcijos gali sukelti tiek fizinius, tiek psichinius negalavimus, kurie vienas kitą taip pat dar papildo. Iš kitos pusės naudinga, kad, jei kažkas netenkina dėl reformos, gali išsispręsti savaime kai kurie klausimai.
Interviu vykdė Domantė Deveikytė.