Dalinamės interviu su VDU Socialinių mokslų fakulteto, Psichologijos katedros profesore, dr. Kristina Žardeckaite-Matulaitiene.
Kada žmogus jaučiasi labiausiai vienišas? Kokie aspektai tai lemia?
Paprastai žmogus labiausiai vienišas jaučiasi tuomet, kai neturi su kuo pasidalinti sau svarbiais dalykais (mintimis, jausmais, potyriais, nuomone, abejonėmis ir pan.). Aišku, kiekvieno žmogaus poreikis dalintis gali būti labai skirtingo intensyvumo. Tai gali sietis su žmogaus asmenybės ypatumais.
Pavyzdžiui, jeigu žmogus apskritai mėgsta bendrauti su kitais žmonėmis arba žmogus „nepatogiai“ jaučiasi būdamas su savimi (kartais žmonėms reikia kitų žmonių „patvirtinimo“, kad jie yra „normalūs“, tinkamai elgiasi ar jaučia „tinkamus“ jausmus), tada tokie žmonės jausis labai vieniši, neturėdami su kuo bendrauti tiek, kiek jiems norisi, negalėdami dalintis savo vidinėmis abejonėmis.
Vienišumo išgyvenimas taip pat gali sietis ir su gyvenimo aplinkybėmis. Pavyzdžiui, jeigu mano gyvenime įvyksta kažkas neįprasto, keisto, nelaukto, kas mane išmuša iš vėžių ir dėl ko man norisi gauti tam tikro paaiškinimo ar nuraminimo, ar tiesiog „jausmų prasivėdinimo“, tuomet neturint galimybės pasidalinti tokia patirtimi žmogus irgi jausis labai vienišas. Tokiu būdu jau turėtų santykių praradimas irgi gali labai padidinti asmens vienišumo jausmą (pavyzdžiui, gyvenamosios vietos ar mokymosi įstaigos pakeitimas, kai yra prarandami ankstesni kontaktai ir galimybė bendrauti, irgi gali labai padidinti vienišumo jausmą). Kita vertus, svarbu nepamiršti, kad pats faktas, jog asmens gyvenime yra žmonių (pavyzdžiui, bendraklasių, šeimos narių, kiemo draugų), nebūtinai garantuoja, kad toks žmogus nesijaus vienišas, nes esminis dalykas nesijausti vienišam yra galėjimas (turėjimas su kuo) dalintis savo vidiniu pasauliu, o ne visi žmonės, esantys šalia, yra norintys ir/ar galintys tai daryti (priimti).
Ar vienišumo stiprumas priklauso nuo amžiaus tarpsnio? Jei taip, kurio amžiaus laikotarpio atstovai yra jautriausi vienišumo jausmui?
Vieniši gali jaustis bet kokio amžiaus žmonės, tačiau, kadangi vienišumas siejasi su galimybės dalintis ar bendrauti praradimu ar sumažėjimu, dažniau vieniši gali jaustis senyvo amžiaus žmonės, praradę savo artimuosius, nebedirbantys, dėl to praradę savo darbo kontaktus (o ten suaugęs žmogus gali gauti labai daug galimybių dalintis ir draugauti), sergantys ir esantys izoliacijoje ligoninėje ar kokioje nors kitoje sveikatos priežiūros įstaigoje.
Taip pat dažniau vieniši gali jaustis jauni žmonės, kuriems dėl savo studijų ar darbo pradžios tenka palikti savo ankstesnę, vaikystės aplinką ir persikelti į kitą vietą.
Tokiu būdu jie dažniausiai praranda savo turėtus ryšius ir dar neturi užmezgę naujų, o tai gali jiems sukelti vienišumo jausmą.
Kokie požymiai praneša apie užplūdusį vienišumo jausmą?
Paprastai apie užplūdusį vienišumo jausmą galima suprasti iš emocinės būsenos. Žmogus gali jaustis nepatenkintas kažkuo, nerimaujantis ar nuobodžiaujantis. Taip pat gali jausti priešiškumą kitiems asmenims, patirti pyktį ar įtampą, apatiją. Paprastai vieniši asmenys bendrai jaučiasi nelaimingi, yra pesimistiški, nepatenkinti tuo, kaip praleidžia savo laiką. Vienu metu jie gali ir jausti padidėjusį norą ieškoti kontaktų, bet ir paralyžiuojantį bejėgiškumo jausmą (kad nepavyks, kad neverta ir panašiai).
Kas, jūsų, kaip psichologės, nuomone, padeda mažinti vienišumo jausmą?
Vienišumo jausmą galima mažinti keliomis kryptimis. Pirma kryptis – galima keisti patį savo turimą bendravimo poreikį ar požiūrį į jį. Tai yra, asmuo, turintis mažai kontaktų ar galimybių bendrauti, gali išmokti susitaikyti su tokiu sumažėjusiu kontaktų skaičiumi, adaptuotis prie tokios situacijos. Kitas būdas – atrasti malonių veiklų, kurias būtų smagu daryti vienam (pavyzdžiui, jeigu žmogui patinka ir knygų skaitymas, ir filmų žiūrėjimas, bet jis nesijaučia vienišas tik skaitydamas knygas, bet ne eidamas į kiną vienas, jis gali pasirinkti knygų skaitymą, kaip džiuginančią veiklą, vietoj to, kad liūdėtų ir graužtųsi neturėdamas su kuo nueiti į kiną). Trečias būdas – keisti reikalavimus „draugams“ ar atviravimui/dalinimuisi, tai yra, išmokti džiaugtis bendryste ar dalintis savo mintimis, jausmais ir patyrimais su įvairiais žmonėmis, ne tik su tais, kuriuos laiko „tikrais draugais“ ar šeimos nariais. Antroji kryptis – didinti galimų kontaktų skaičių, taip didinant galimybę dalintis, būti bendrystėje. Tokia strategija reikalauja daugiau pastangų ir galimų pokyčių tiek savo elgesyje, tiek galbūt požiūryje ar net fizinėje išvaizdoje.
Tai reiškia, kad žmogus, suvokdamas, kad jaučiasi vienišas ir neturintis su kuo bendrauti, turi dėti pastangas, kad susirastų žmonių, su kuriais galėtų dalintis ir galėtų bendrauti.
Vadinasi, jam gali tekti dažniau išeiti į galimas bendravimo vietas, mokytis pradėti pokalbį, išreikšti savo mintis, pergalvoti savo asmenybės ypatumus ar net aprangą ar kitas išvaizdos detales, maksimaliai objektyviai (kiek tai yra įmanoma) priimant savo savybes ir jas koreguojant (pavyzdžiui, jeigu asmuo „pagauna“ save, kad kitus žmones atstumia jo pernelyg garsus ar greitas kalbėjimas, jam gali tekti mokytis valdyti savo balsą ar išmokti klausytis pašnekovo). Trečia kryptis – sumažinimas atotrūkio tarp trokštamo ir turimo socialinių ryšių ar galimybių dalintis skaičiaus. Tai galima padaryti keliais būdais – tam tikra prasme neigiant atotrūkį (savotiškai nuvertinant jį, „nusvarbinant“), priimant dabartinį vienišumą kaip ugdomąjį laikotarpį, kaip būdą stiprinti savo kantrybę, kaip laiką, geriau pažinti save ir panašiai, arba patenkinant savo poreikį dalintis, bendrauti kokiais nors kitais, nereikalaujančiais socialumo būdais (pavyzdžiui, rašant dienoraštį, užsiimant kūryba ir panašiai).
Kalbino Domantė Deveikytė.