Kas pasakė, kad reikia gėdytis savo praeities, savo istorijos?
Pagalvoję apie valstybės istoriją, prisimename ją didingai, su pagarba. Pagalvoję apie savo gyvenimo istoriją, neretai sulaukiame malonių emocijų ir šilumos antplūdžio širdyje. Tačiau kodėl nuteistojo istorija taip dažnai mus šokiruoja, verčia susimąstyti, abejoti?
Užplūdęs nejaukumo jausmas sukausto, skatina apmąstyti kiekvieną žodį, prieš jį ištariant nuteistajam. Ir toks „nesusipatoginimas“ varžo ne tik mus, bet ir tuos, kurie mums atsiskleidė.
Tokios akimirkos nuteistajam leidžia suprasti, kad visuomenė nėra pasiruošusi jo priimti. Kad jis yra pažymėtas, nurašytas. Kad negali garsiai kalbėti apie savo praeitį. Kad turi išsižadėti dalelės savo gyvenimo. Kad turi ignoruoti ją.
Visa tai graužia iš vidaus ir verčia jaustis kitokiu, nepritampančiu. Tereikia vieno žmogaus, kuris parodytų supratingumą ir empatiją, kad nuteistasis, slėpęs savo istoriją ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs, galėtų pasijausti priimtas ir visavertis visuomenės narys.
Tiesa išlaisvina. Mūsų praeitis yra mūsų dalis, kuri vienaip ar kitaip veikia mūsų gyvenimą. Visi turime istoriją, tūnančią mumyse. Ji lydi visą gyvenimą ir jos atsisakyti ar pakeisti neįmanoma. Bet įmanoma išmokti ją priimti ir iš jos pasimokyti, jei aplinka skleidžia palaikymą, priėmimą ir paramą. Dėl šios priežasties skatiname ne nurašyti, o palaikyti. Kiekviena istorija yra vertinga. Todėl norime skleisti žinutę, kad nereikia gėdytis savo praeities. Mes visi ją turime. Ir mes visi turime teisę gyventi laisvą bei praeities nevaržomą gyvenimą.
Teksto autorė: Domantė Deveikytė
Iliustracijos autorė: Ieva Gervytė