„Aš dažnai prisimenu kalėjimą. Tai buvo tamsi ir keista vieta. Tai buvo visiškai neartima namams vieta. Ten praleidau visą savo paauglystę.
Skustis išmokau iš apsauginio. Ne iš tėčio ar vyresnio brolio, o apsauginio.
Ten aš baigiau mokyklą, susiradau draugų ir mylimųjų. Ten turėjau daugybę traumų ir sunkumų. Beveik kiekvieną dieną pagalvoju apie tą laiką… Ten aš praleidau 6 metus.“
Laikas, praleistas įkalinimo įstaigoje, palieka nemažą žymę nuteistųjų gyvenime. Kol jie atlieka bausmę, pasaulis toliau sukasi ir laikas nesustoja. Jie išgyvena įvairiausius įvykius ir nutikimus. Norėtųsi viską patirti kartu su artimaisiais, iš jų mokytis, dalintis kartu emocijomis. Bet tai neįmanoma. Jie turi atlikti bausmę, po kurios viskas, kas jau yra tapę jiems svetima, vėl turi pasidaryti įprasta ir natūralu. Lyg nieko prieš tai nebūtų įvykę. Lyg viskas pasislėptų pasąmonės lygmenyje ir netikėtai iškiltų kiekvienos dienos eigoje.