Dalinamės pokalbiu su Active Youth projektų vadove Indre Jurgelevičiūte. Indrė papasakojo apie vykdomus projektus, susijusius su nusikaltusiais asmenimis, pasidalino požiūriu į nuteistuosius ir tarpusavyje palygino įkalinimo įstaigas, kuriose teko vykdyti projektus.
Kiek laiko priklausote Active Youth komandai? Kas paskatino prisidėti prie šios asociacijos?
Esu čia jau beveik 3 metus. Iki tol kirbėjo mintis, kad norėčiau dirbti tarptautinėje aplinkoje, valdyti ir organizuoti įdomius projektus bei prisidėti prie prasmingų dalykų. Galvojau, kad visa tai sunku suderinti vienoje darbo vietoje. Ir netikėtai mano gyvenime atsirado Active Youth organizacija, kuri, pasirodo, puikiai apjungia šiuos dalykus.
Kaip kilo idėja kurti ir vykdyti projektus, susijusius su kalinčiais asmenimis?
Ši idėja jau buvo pradėta plėtoti organizacijoje prieš man ateinant. Pagrindinis stimulas, manau, buvo šios temos svarba ir neišnaudotas jaunimo organizacijų potencialas srityje.
Gal galite plačiau papasakoti, kokio tipo projektus organizuojate? Koks jūsų, kaip komandos, tikslas, dirbant su nusikaltusiais asmenimis?
Mūsų tikslas, dirbant su šia pažeidžiama grupe, yra dvilypis. Viena vertus, siekiame padėti šiems jauniems, bausmę atlikusiems asmenims, integruotis. Kita vertus, norime gerinti visuomenės požiūrį į juos. Šie tikslai ir atsispindi mūsų įgyvendinamuose projektuose. Pavyzdžiui, esame leidę tinklalaidę „Kiaurai grotas”, kuri padeda pažinti nusikalstamumą iš skirtingų (nuteistųjų, psichologų, savanorių) perspektyvų. Taip pat šiuo metu Vilniuje, Vilniaus gatvėje, eksponuojame parodą „Apie gerumą”, kurioje siekiame sužadinti empatiją nuteistiesiems, parodant paralelę tarp įkalinimo bei šiuo metu pandemijos sukeltos izoliacijos, kurioje esame kiekvienas. Ją, beje, galite išvysti ir internete.
Kuriose įstaigose realizuojate savo projektus? Kiek laiko jau vykdote šią veiklą?
Kadangi, visų pirma, orientuojamės į bausmę atliekantį jaunimą, prieš beveik 3 metus pradėjome glaudžiai bendradarbiauti su Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriumi. Ten esame vykdę įvairiausias veiklas – nuo sportinių renginių ar protmūšių iki tapybos ant vandens ar darbo pokalbių inscenizacijų su žinomais aktoriais. Vėliau užmezgėme ryšį su Panevėžio moterų kalėjimu – įtraukėme ten kalinčias moteris į plakatų, skirtų atkreipti dėmesį į visuomenės stigmas, kūrimą. Jie vėliau buvo eksponuojami Vilniaus Adomo Mickevičiaus bibliotekoje. Taip pat glaudžiai bendradarbiaujame su partneriais iš Kroatijos, Jungtinės Karalystės, Vietnamo, Peru, Pietų Afrikos. Šių partnerių dėka teko apsilankyti ir vietinėse įkalinimo bei integracijos įstaigose minėtose šalyse.
Ar pastebite esminių skirtumų, o gal ir panašumų tarp įstaigų, kuriose realizuojate su nuteistaisiais susijusius projektus?
Be abejo, didžiausias skirtumas yra pastebimas tarp Lietuvos ir užsienio įstaigų. Pavyzdžiui, Peru kalėjimai savo dydžiu ir infrastruktūra tarsi atskiri miestai, turintys vietines kavines, turgus, net fabrikus. Ten apsilankius susidaro įspūdis, kad visi Peru turistų tradiciniai suvenyrai, išsivežami namo į skirtingus žemynus, yra pagaminami būtent kalinių.
Dar labai nustebino, kad ten, skirtingai nei Lietuvoje, kaliniai už viską, net už kalėjime tiekiamą maistą, turi susimokėti – valstybė to nefinansuoja. Todėl kiekvienas kalinys dirba.
Ar projektų metu esate pastebėjusi, kaip dažnai žmonės, atlikę laisvės atėmimo bausmę, vėl nusikalsta ir grįžta atgal į įkalinimo įstaigą?
Taip, ne paslaptis, kad pakartotinis nusikalstamumas egzistuoja ir nėra toks retas, kaip norėtųsi. Tai lemia sunkumai įsitvirtinant laisvėje, grįžimas į tą patį negerų draugų ratą, visuomenės atstūmimas.
Ar prieš pradėdama vykdyti projektus, susijusius su nusikaltusiais žmonėmis, turėjote kažkokių stereotipų jų atžvilgiu?
Kokių nors ryškių stereotipų tikrai neturėjau. Tačiau gal natūraliai įsivaizdavau šiuos žmones kažkuo kitokius negu esančius laisvėje. Kas, be abejo, nepasitvirtino. Tiesa ta, kad visi padarome klaidų. Tiesiog taip jau susiklostė, kad tos, kurias padarė dabar esantys už grotų, yra didesnės už mūsų, gyvenančių laisvėje.
Bet kai atsižvelgi į kontekstą, kuriame tos už grotų atvedusios klaidos buvo padarytos – didžiulis skurdas, nepriteklius, itin žiauriai smurtaujantys tėvai – net nebestebina, kad taip atsitiko.
Kokias emocijas jums dažniausiai sukelia bendravimas su įkalintais asmenimis?
Emocijų būta įvairių. Pačiais pirmais kartais įkalinimo įstaigoje buvo šiek tiek baimės, jaudulio – kad ir kaip teigiamai nusiteikusi atvažiavai, vis tiek kirbėjo mintys „ar aš žinosiu, kaip bendrauti”, „ar viskas tikrai saugu” ir t. t. Paskui tos mintys labai greitai pranyko.
Kai bendrauji su įkalintu žmogumi, neskiriant dėmesio šitam faktui ir susitelkiant tik į patį žmogų, tai, ką jis sako, jaučia ir panašiai, bendravimas tikrai nesiskiria nuo bendravimo su esančiais laisvėje.
Buvo ir nemažai džiaugsmo – kai nuteistieji pasidalina kokiais savo kasdieniais pasiekimais ar pasako, kad mūsų užsiėmimų serijos dėka nusprendė, kokią profesiją nori pasirinkti gyvenime. O kiekvieną kartą, išeinant po kelių praleistų valandų įkalinimo įstaigoje, apima savotiškas liūdesys. Ateina suvokimas, kad pabuvus tarp tų aukštų, izoliuotų sienų tu gali atsipūsti ir išeiti atgal į laisvą gyvenimą, kokios privilegijos, deja, neturi įkalintieji.
Jūsų nuomone, kokios priemonės padėtų sumažinti nusikalstamumą Lietuvoje?
Šitas klausimas yra labai kompleksinis. Bet, visų pirma, norėtųsi paminėti stigmų nuteistųjų atžvilgiu sumažinimą. Kad ir kokios bus institucinės integracijos priemonės dar esantiems kalėjime ar išėjusiems į laisvę, visa tai gali prarasti reikšmę, jei bausmę atlikęs asmuo bus atstumiamas kitų žmonių, jei darbdaviai dėl praeities klaidų atsisakys suteikti darbą ir t. t. Dėl to vykdome įvairius projektus, kuriais siekiame, kad darbdaviai su palaikymu žvelgtų į gyvenimą iš naujo bandančius pradėti jaunuolius.
Kalbino Domantė Deveikytė.
Iliustraciją kūrė Ieva Gervytė.