Pokyčiai. Jie yra neatsiejama gyvenimo dalis. Kartais keistis norime patys – dėl savęs, o kartais pokyčių yra reikalaujama iš šalies.
Mes ir patys, net nejausdami, skatiname keistis tuos, kurie neatitinka mūsų lūkesčių, elgesio modelių, vertybių… Bet kas iš to? Jei tų pokyčių norime tik MES, to tikrai nėra gana.
Keitimasis yra ilgas ir sudėtingas procesas, reikalaujantis daugybės pastangų. Bet tos pastangos turi sklisti ne iš aplinkinių, o paties žmogaus. Jei žmogus neprisiima atsakomybės už save, savo elgesį ar emocijas, pokyčių tikrai nesulauksime. Tam, kad galima būtų prisiimti atsakomybę, pirmiausia, reikia save pažinti, atrasti vidinį pasitikėjimą ir paaiškinimą savo veiksmams bei jausmas. Galima tik įsivaizduoti, kaip sunku yra tai padaryti, jaučiant nuolatinį spaudimą iš visuomenės, gyvenant neigiamomis emocijomis spinduliuojančioje aplinkoje ir neturint savo asmeninės erdvės… O ką jau kalbėti apie motyvacijos trūkumą ir retai išvystamą tinkamą pavyzdį.
Savo veikla mes ir norime akcentuoti, kad nereikia reikalauti pokyčių iš kitų. MES galime tik pasistengti sukurti pokyčiams tinkamą aplinką, rodyti tą gerą pavyzdį, kuriuo galima būtų sekti. Tačiau jokiais būdais ne versti keistis, o suteikti palaikymą ir tikėjimą, kad tas žmogus yra vertas antro šanso. Palankios sąlygos ir jaučiamas priėmimas gali suteikti motyvacijos keistis ne todėl, kad yra liepiama, o todėl, kad yra norima.
Teksto autorė: Domentė Deveikytė
Iliustracijos autorė: Ieva Gervytė