Dienos bėga ir mes gyvename, kaip gyvenome. Mintys dažniausiai sukasi aplink buitį ir šeimą. Retai susimąstome, ką veikia ar kur randasi mūsų anksčiau sutikti žmonės. Mes žinome, kad jie egzistuoja, bet tuo pačiu jų ir nėra. Mes jų nematome, su jais nekalbame – jie yra dingę iš mūsų gyvenimo, jie yra pasislėpę.
Ir tai atrodo natūralus procesas – sutinkame žmones, įsileidžiame juos į gyvenimą, o atėjus laikui jie dingsta. Bet kartais šis procesas įvyksta ne visai natūraliai. Kartais žmonės yra tiesiog paslepiami. Jie suklysta ir tada turi atsakyti už elgesio pasekmes. Kol jie atlieka bausmę, mes ir toliau gyvename, kaip gyvenome. Dažnai net nežinome, ar tie žmonės iš mūsų gyvenimo dingo sąmoningai, ar buvo paslėpti. Paslėpti nuo visuomenės, nuo mums suprantamos kasdienybės, nuo mūsų pačių.
Paslėpti vietoje, kur yra savitos taisyklės, kitokia rutina. Prie to jiems reikia priprasti, su tuo susigyventi. Kai tik tai įvyksta, jų gyvenimas vėl yra apverčiamas aukštyn kojomis. Jie yra priversti sugrįžti ten, iš kur atėjo. Pas tuos, nuo kurių buvo paslėpti. Vėl iš naujo priprasti prie tos kasdienybės, kuri mūsų niekada taip ir nebuvo apleidusi. Tačiau jiems tai viskas nauja.
Ne tik nauja rutina juos užklumpa, bet ir mes, kurie be jų gyvenome savo gyvenimus ir daug apie tuos žmones nemąstėme. Mums jie buvo dingę, o dabar vėl išdygo. Atrodo, mums sunku įsileisti vėl tuos pačius žmones į gyvenimą. Bet pabandykite pagalvoti, kaip sunku jiems įsileisti vėl tą patį, tik jau tolyn be jų nuėjusį gyvenimą.
Žmonės gyvena paslėpti nuo visuomenės, o gyvenimas bėga. Niekas nemąsto apie tai, kaip seksis jiems sugrįžti. Bet tai padaryti juk reikia. Ir niekam nesvarbu, ar sugrįžti bus lengva, ar sugrįžti bus kur, ar gyvenimas ir mes išvis laukiame jų grįžtančių.
Teksto autorė: Domantė Deveikytė
Iliustracijos autorė: Ieva Mackutė