Dalinamės pokalbiu su teisėju Audriumi Meilučiu.
Kaip atrodo įprasta Jūsų diena darbe?
Yra sakoma – pasirink mėgstamą darbą ir tau gyvenime nė vienos dienos nereikės dirbti. Nepaisant nuolat kylančių iššūkių ir didžiulės atsakomybės, savo darbą aš mėgstu. Todėl džiaugiuosi ir vertinu kiekvieną dieną jame, kokia ji bebūtų. Paprastai diena darbe prasideda susipažįstant su gautais dokumentais ir juos paskirstant. Teismo posėdžius planuojame iš anksto, todėl darbotvarkė lengvai nuspėjama. Būna mažiausiai vienas ar du teismo posėdžiai per dieną, nagrinėjant bylas, teikimus, pareiškimus. Tarp jų vyksta sprendimų ir teismo procesinių dokumentų rašymas, atsiliepimas į skambučius, tiesioginis bendravimas su proceso šalimis. Dirbame komandoje, dėl šios priežasties techninius dalykus – dokumentų pristatymą, jų registravimą, teismo posėdžių salių parinkimą, proceso dalyvių pasitikimą ir palydą, bylų tvarkymą – atlieka teismo posėdžių sekretorė. Baigiantis darbo dienai, visi jaučiamės kiek pavargę, nes darbo tempas labai intensyvus. Tačiau malonu, jei savo darbu tą dieną kam nors padėjome išspręsti problemą, vykdydami teisingumą.
Kokie yra trys dalykai Jūsų darbe, kurie labiausiai skatina tobulėti?
Manau, labiausiai tobulėti skatina: siekis savo darbą atlikti kuo geriau, žingeidumas ir tikėjimas teisingumu.
Gal galite pasidalinti Jums asmeniškai įdomiausia, o gal linksmiausia situacija iš darbo patirties?
Iš esmės visos mano nagrinėtos bylos yra įdomios, o kiekvienoje iš jų vis nauja istorija.
Daugeliu atvejų tos istorijos nėra linksmos, nes mūsų darbas turbūt ypatingas tuo, kad savu noru į teismą dažniausiai žmonės neateina, o jų apsilankymą čia lemia vienokios ar kitokios problemos, rūpesčiai, kuriems spręsti reikalingas valstybės institucijų įsikišimas.
Nuo to, kaip greitai, efektyviai ir kvalifikuotai mes tą problemą išspręsime, priklauso ir visuomenės požiūris bei vertinimas, kas mums taip pat labai svarbu. Įdomu kaskart gilintis į naujas situacijas, aiškintis jų priežastis. Linksma būna tuomet, kai skubėdami į posėdį iš krūvos bylų ant stalo pagriebiame ne tą, į kurios posėdį einame, ir tai pamatome tik salėje. Buvo atvejis, kai per skubėjimą ant mantijos neužsisegiau grandinės, pačiam vėliau buvo linksma. Gerai, kad proceso dalyviai nesuprato, jog trūksta kažkurio teisėjo atributo…
Kiekvieną dieną susiduriate su žmonėmis, kurie vienaip ar kitaip yra susiję su įstatymų pažeidimais. Galbūt esate pagalvojęs, dėl kokių priežasčių dažniausiai žmonės pasirenka nusikalsti?
Darbe susiduriu su įvairiais žmonėmis, todėl ir jų netinkamo elgesio motyvai būna labai įvairūs. Deviantinio elgesio priežastys beveik visada slypi vaikystėje. Dažnai įstatymai pažeidžiami dėl paties kaltininko praeityje patirto netinkamo elgesio su juo ar tiesiog sunkių gyvenimo sąlygų. Visa tai neretai sukuria ribotas pilnavertės socializacijos galimybes, kartais fizinės ar psichinės sveikatos problemas. Didelę dalį nusikalstamų veiklų iššaukia priklausomybės – nesaikingas alkoholio vartojimas, narkotikai, liguistas potraukis azartiniams lošimams. O kartais žmogus tampa tiesiog aplinkybių auka, kai susiduria su netinkama draugija.
Visgi yra ir tokių, kuriems nusikaltimų darymas jau yra tapęs gyvenimo būdu. Tokie asmenys tampa pavojingais visuomenei, todėl tenka juos laikinai izoliuoti. Kiekvieną kartą viduje džiaugiuosi, kai suvokiu, kad teismo procesas ir bausmė turės įtakos asmens sustabdymui nuo teisės pažeidimų ir paveiks jį taip, kad ateityje laikytųsi įstatymų bei daugiau taip nesielgtų.
Ar Jūsų požiūris į nusikalstančius asmenis pasikeitė, kai tapote teisėju, lyginant su laikotarpiu prieš tai?
Turiu ilgametę darbo patirtį, kuri susijusi su įvairaus pobūdžio nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų nustatymu, jų išaiškinimu, tyrimu, organizavimu ir vadovavimu tokiam tyrimui. Galiausiai esu susijęs su teisingumo vykdymu, todėl ir mano požiūris į nusikalstančius asmenis formavosi per ilgą laiką bei buvo grindžiamas nuoseklia darbine patirtimi nuo paties žemiausio karjeros laiptelio. Taigi, galiausiai tapus teisėju, jokio vidinio pokyčio šia prasme neįvyko. Kasdienis bylų nagrinėjimas tik patvirtino ir kiekvieną dieną patvirtina mano jau minėtas asmenų teisei priešingo elgesio priežastis. Visi esame tos pačios visuomenės dalis ir kiekvienas įnešame savo indėlį. Mano darbas – padaryti viską, kad jaustumėmės saugesni ir labiau užtikrinti ne tik dėl savo, bet ir dėl savo vaikų, artimųjų, pagaliau savo turto saugumo.
Kokios vidinės emocijos sukyla, skelbiant galutinį sprendimą?
Skelbiant teismo galutinį proceso sprendimą, emocijos labai priklauso nuo to, koks yra nuosprendis – apkaltinamasis ar išteisinamasis. Jei tai apkaltinamasis nuosprendis – dar ir nuo to, kokia bausmė juo skiriama. Be abejo, teisėjui tai atsakingiausias bylos momentas, kai kompleksiškai įvertinus bylos įrodymų visetą, padaroma atitinkama teisiškai pagrįsta išvada. Šia prasme emocijos teigiamos, tačiau kartu supranti, kad nuteistajam tai nauja pradžia – bausmė, jos tinkamas vykdymas ir pasiryžimas pasitaisyti, o galiausiai ir bausmės poveikis.
Galbūt Jūsų profesijoje yra mitas, kurį norėtumėte paneigti?
Daug mitų sklando viešojoje erdvėje apie teisėjus. Iš jų, matyt, labiausiai paplitęs apie tai, kad esame kažkokia uždara kasta. Tai netiesa, viskas yra netgi priešingai. Kiekvienas asmuo, atitinkantis nustatytus formalius kriterijus, gali pretenduoti užimti teisėjo vietą. Ir, nors atrankos procedūros yra gana ilgos, tačiau pasižymi skaidrumu. Teismuose tikrai trūksta gerų specialistų, galinčių ir norinčių sąžiningai atlikti savo darbą, vykdant teisingumą. Su džiaugsmu esame pasirengę į savo gretas priimti naujus kolegas, stiprėti ir kartu tobulėti.
Kalbino Domantė Deveikytė.
Iliustraciją kūrė Ieva Gervytė.