Labai dažnai, kalbėdami apie nusikaltimus, vartojame žodį KLAIDA. Juk buvo pažeisti įstatymai, sukeltos problemos, sutrypti visuomenės lūkesčiai. Žvelgiant iš mūsų, laisvėje esančių žmonių, perspektyvos, nusikaltimas atrodo visiška nusikaltusio asmens klaida, su savimi atnešanti vien tik bėdas ir nelaimes. Klaida, pasmerkianti žmogų siaubingam gyvenimui. Tačiau tas, kuris pažeidžia įstatymus, dažnai tai padaro ne iš gero gyvenimo. Gali būti, kad tas žmogus nemoka gyventi taip, kaip didžioji visuomenės dalis iš jo tikisi. Tada įvykdytas nusikaltimas supurto įstatymus pažeidusio asmens pasaulį bei palieka ne tik neigiamus padarinius, bet galbūt įspaudžia ir kažkokį teigiamą pėdsaką.
Gal jis atranda progą pažvelgti į savo pasaulėlį visai kitomis akimis. Gal pradeda suprasti, kas jis pats yra ir koks norėtų būti.
Keista pripažinti, bet gal mūsų vadinamoji klaida iš tikrųjų tam žmogui yra savotiškas laimėjimas. Laimėjimas, kuris nusikaltusį asmenį atvedė iki kalėjimo, parodė kitokį gyvenimą, paskatino ieškoti išeities ir pokyčių. O nusikaltusio žmogaus keitimasis yra pergalė ir visuomenei.
Taigi išryškėja paradoksas – elgesys, laikytas klaida, tampa laimėjimu. Ir taip, ši vieno asmens ir galiausiai visos visuomenės pergalė yra pasiekiama per neleistiną elgesį, problemas bei skausmingą patirtį. Tačiau nusikaltimą vienareikšmiškai vadinti klaida vis tiek nėra teisinga.
Nusikalstamas elgesys pačiam žmogui ir visai visuomenei dažnai yra skausmingas, sudėtingas, netikėtas. Tačiau jis gali būti ir paskatinantis pokyčius bei suteikiantis galimybę naujai pradžiai. Tokiai pradžiai, kuri nesikerta su visuomenės normomis ir sukuria progą tapti pilnaverčiu bendruomenės nariu. Bet tam reikalingas ir pačios bendruomenės siekis bendrauti bei noras priimti.
Teksto autorė: Domantė Deveikytė
Iliustracijos autorė: Ieva Gervytė