Kiekviena naujovė (pavyzdžiui, patekimas į įkalinimo įstaigą) atneša stresą. Stresas trukdo kūrybiškumo ugdymui (Vilkelienė, 2003). Slopinamas kūrybiškumas, kaip jau kalbėjome praeitą savaitę, apsunkina resocializacijos procesą. Prasta resocializacijos kokybė lemia nuteistojo, atlikusio laisvės atėmimo bausmę, sudėtingą socialinę integraciją. O sunki socialinė integracija neretai paskatina į laisvę išėjusį žmogų pakartotinai nusikalsti, nes nebuvo išugdyti tinkami gebėjimai gyventi už kalėjimo ribų, o ir visuomenė dėl to kritiškai vertino nuteistąjį. Ir ką gi, mūsų užburtas ratas vėl yra pasukamas iš naujo. Vėl tas pats procesas, vėl tie patys aplinkinių teisiantys žvilgsniai, vėl tas pats patiriamas stresas.
Atrodo, juk mes visi esame gyvi organizmai, kurie kiekvieną dieną irgi susiduria su tuo pačiu stresu. Bet, ar žinojote, kad, remiantis klasikine streso vertinimo skale, vienas iš didžiųjų stresorių yra įkalinimas? Ir jis randasi ne kažkur sąrašo apačioje – jo sukeliamas stresas prilyginamas stresui, atsirandančiam po artimo šeimos nario mirties.
Ką mes visu tuo norime pasakyti?
Siekiame akcentuoti, kad nuteistojo pasirinkimas pakartotinai nusikalsti dažnai yra nulemtas nepalankiai išsidėsčiusių įvykių karuselės. Ir toks pasirinkimas pačiam žmogui tikrai nėra malonus, o sukeliantis įtampą, nepasitikėjimą savo jėgomis, suvokimą, kad nuvylė aplinkinius.
Kokybiška resocializacija yra vienas svarbiausių aspektų, užtikrinančių nuteistojo tinkamą integraciją į visuomenę, atlikus laisvės atėmimo bausmę. Bet šis procesas retai suteikia norimus rezultatus, jei įstatymus pažeidęs asmuo yra tiesiog įmetamas į visa tai ir yra liepiama jam kapstytis pačiam. Siekiant kokybiškos resocializacijos, kiekviena užburto rato detalė yra svarbi. Jei bent kažkuri iš jų bus pažeista, pasekmės gali iššaukti tiek visuomenės, tiek paties nuteistojo nelaukiamas pasekmes – pakartotinį nusikaltimą.
Teksto autorė: Domantė Deveikytė
Iliustracijos autorė: Ieva Gervytė