Vienas iš vaikinų buvo įsitikinęs, kad visuomenė (laisvėje esantys žmonės) akivaizdžiai mato, jog jis yra nusikaltęs ir atlikęs bausmę kalėjime. Tai paskatino diskusiją tarp jo ir kuratorių su savanoriais – šie bandė vaikiną įtikinti, kad jam ant kaktos nėra užrašo, teigiančio apie jo įkalinimą. Tačiau vaikinui buvo sunku patikėti, nes jis pats išmoko save nurašyti, stebėdamas aplinkinių reakcijas. Jis išmoko galvoti, kad yra kitoks, blogesnis, nes turi tokios patirties, kokios didelė dalis visuomenės neturi.
Skirdami 1,2 proc. GPM „Prirašytoms rankoms“ suteiktumėte mums daugiau galimybių nuteistiesiems parodyti, kad yra visuomenės dalis, kuri jų nesmerkia, įtariais žvilgsniais nenuseka gatvėje ir nelaiko blogesniais už save. Kartu galime nuteistiesiems parodyti, kad jų nenurašome. Tai padėtų sukurti jų galvose kelią pokyčiams.