Ar moralu emociškai palaikyti bei padėti žmogui, kuris peržengė moralės normas?
Žmonių, neatitinkančių nustatytų normų, nubaudimas yra be galo senas ir giliai įsišaknijęs būdas atstatyti visuomenės gerovę. Tačiau tai nėra pati veiksmingiausia priemonė tą padaryti. Ypač, jeigu sutinkame, kad nėra moralu atimti žmogaus gyvybę bei gyvenimą.
Bet visgi, kodėl neturėtume nusisukti, o kaip tik dar labiau investuoti save į to žmogaus gyvenimą? Žmogus, kažkuriuo metu neatitikęs visuomenės normų, vėl sugrįš į tą pačią visuomenę (o galbūt net nebus jos palikęs). Dėl šios priežasties, žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos, pagalba normas peržengusiam asmeniui yra ne tik labai efektyvus būdas padidinti bendrą visuomenės saugumą ir darnumą, bet tai yra ir moralu (būtent dėl to, kad visuomenės saugumas ir darnumas padidės).
Ne visi vaikystėje ar tolimesniame gyvenime šalia turėjo pavyzdį, kuriuo galėjo sekti. Ne visi turėjo galimybę tinkamai susipažinti su visuomenės normomis. Kai kurie buvo nurašyti kitų prieš tai net neturėję galimybės deramai įsilieti į saugią ir palaikančią bendruomenę.
Dėl to, jeigu norime pokyčio iš kito žmogaus, kartais veiksmingiausia yra parodyti pokytį iš savo pusės: priimti ir emociškai palaikyti suklydusį vietoj to, kad atstumtume jį.
Šį mąstymą taikome ir „Prirašytų rankų” veiklose. Mums svarbu pradėti nuo savęs. Išnaudoti gyvenime gautas galimybes tam, kad suteiktume bent dalį negavusiems jų iš viso. Kad paduotume įrankių, kurie padės tolimesnėje ateityje gyventi visavertišką gyvenimą.
Teksto autorė: Ieva Mackutė
Iliustracijos autorė: Ieva Gervytė