Pokalbis su KALDEP direktoriaus patarėja Raimonda Čižauskaite

Pokalbiai su Raimonda Čižauskaite

Šį mėnesį pakalbinome Kalėjimo departamento direktoriaus patarėją Raimondą Čižauskaitę, prieš tai vadovavusią „Caritas“ Nuteistųjų konsultavimo centrui. Raimonda buvo vienas pirmųjų žmonių, patikėjusių „Prirašytų rankų“ idėja, tad labai džiugu, kad sutiko ir šį kartą paskirti laiko mūsų užduotiems klausimams. Ji savo darbais kasdien įkvepia mus, tikimės, kad įkvėps ir Jus!

 

 

Gal galite plačiau papasakoti, kokios atsakomybės įeina į Jūsų pareigas?

 

Mane Kalėjimų departamento direktorius pakvietė dirbti, siekiant pagerinti nuteistųjų resocializacijos kokybę.

 

 

Kokios priemonės, Jūsų nuomone, galėtų pagerinti laisvės atėmimo bausmę atlikusių žmonių integraciją į visuomenę?

 

Atsakydama į šį klausimą, pirmiausia noriu akcentuoti dalykus, kurie iš visuomenės pusės tikrai nepadeda žmonėms ištrūkti iš nusikaltimų rato. Tai yra pasirinkimas nematyti nusikaltusių asmenų ir jų problemų bei trumparegiškas galvojimas, kad nubaudimas laisvės atėmimu pats savaime žmogų padaro geresniu. Būtent šie dalykai veda į didžiausią aklavietę.

 

Žmogui, padariusiam nusikaltimą, net ir atlikus bausmę, sunku nusimesti praeities šešėlį. Visgi, kad palengvėtų nuteistųjų įsiliejimas į visuomenę, kaip pilnaverčių jos narių, reikia dėmesio ir investicijų į laisvės atėmimo įstaigas – ne tik į infrastruktūrą (tenka pripažinti ir apgailestauti, kad šiuo metu didelė dalis nuteistųjų bausmes atlieka perpildytose bendrabutinio tipo patalpose, kur neužtikrinamas elementarus privatumas, stinga saugumo, todėl ir klesti subkultūra, smurtas, narkotikų vartojimas), bet ir į čia dirbančius žmones. Reikia, kad dirbtų pakankamas skaičius aukščiausios kvalifikacijos psichoterapeutų, psichologų, socialinių darbuotojų. Darbas su nuteistaisiais nuo pirmos įkalinimo dienos turi orientuotis į jų išėjimo į laisvę dieną.

 

Svarbu vykdyti nuoseklų į asmenį orientuotą darbą, investuoti į nuteistųjų darbinių, socialinių įgūdžių bei sąmoningumo ugdymą. Skatinti gebėjimą suvokti savo elgesio padarinius. Nepamiršti ugdyti nuteistųjų empatijos ir atjautos jausmų, kalbėtis apie aukas ir tai, ką jos ar jų artimieji išgyvena dėl padaryto nusikaltimo. Reikia, kad pataisos namuose būdami nuteistieji turėtų galimybes užsidirbti pajamų, patys didesne dalimi prisidėtų prie savo išlaikymo ir bent po truputį dengtų nusikaltimų aukoms padarytas žalas. Visi šie dalykai stipriai lemia, kaip seksis jiems įsilieti į visuomenę po bausmės atlikimo ir koks bus visuomenės požiūris bei santykis su jais.

 

Kitos problemos, kurių nesprendžiant negali mažėti pakartotinis nusikalstamumas, – pagalbos stoka asmeniui, palikus laisvės atėmimo vietą. Nors pataisos namuose sąlygos labai sudėtingos, visgi baziniai dalykai (lova ir maisto davinys) yra užtikrinami. Išėjus į laisvę, net ir šiuos dalykus norint gauti, reikia nemenkų pastangų ir informacijos. Dažnas kalinys, po bausmės atlikimo išėjęs į laisvę, neturi net kur galvos priglausti, neturi ką valgyti, o kur dar kamuojančios sveikatos problemos, priklausomybės. Taigi naivu tikėtis, kad ilgą laiką sudėtingomis sąlygomis atlikęs bausmę, išėjęs į laisvę ir čia negaudamas pagalbos, asmuo staiga ims ir pradės gyventi kaip pavyzdingas pilietis. Be pagalbos ir palaikymo tą padaryti sunku.

 

 

Kaip manote, kas galėtų pakeisti visuomenės požiūrį į nuteistuosius ir paskatinti jų palaikymą, priėmimą?

 

Mūsų visuomenėje vis dar gajūs stereotipai, stipriai jaučiamas nuteistų ir jau bausmes atlikusių žmonių atstūmimas.

Siekdami keisti požiūrį į „nepatogius žmones“, matyt, nuolat turime kalbėti, kad jie neatskiriama mūsų visuomenės dalis – jie mūsų šalies žmonės. Nei vienas kūdikis negimsta nusikaltėliu.

Gal kartais kiekvienam iš mūsų naudinga pasvarstyti: „O ką aš padariau arba ko nepadariau, siekdamas mažinti neapykantą, patyčias, nelygybę, skurdą mūsų visuomenėje?“ – būtent šie dalykai dažniausiai ir veda prie nusikaltimų. Kuo griežčiau nusikaltimus padariusius asmenis baudžiame, tuo piktesni jie išeina ir tuo didesnis pavojus gresia mums visiems. O fakto, kad vieną dieną jie vis tiek iš laisvės atėmimo vietų išeis, negalime ignoruoti.

 

Turime keistis visi ir investuoti į visus mūsų šalies žmones. O investicijos į nuteistuosius nėra prarastos lėšos, kaip kad daugelis mano. Mano manymu, nuteistajam turime suteikti šansų keistis tiek, kiek reikia. Turime įsisąmoninti, kad šitie žmonės turi daug blogos patirties. Norint, kad įvyktų pokytis, jis turi įvykti jų galvose. Kiek tam pasiekti reikės laiko – nežinome. Svarbu sukurti tinkamą aplinką ir nuolat duoti pozityvius impulsus, kad žmogus pats patikėtų, jog turi gerų savybių ir norėtų jas atskleisti.

 

Norint keisti visuomenės požiūrį, reikia žmonėms įkalinimo įstaigose sukurti tinkamą, motyvuojančią pokyčiams aplinką. Visi norintys turėtų turėti galimybes gydytis priklausomybes, mokytis, dirbti, dalyvauti prasmingose laisvalaikio veiklose. Svarbu plėsti ir pačių nuteistųjų iniciatyvas, kuriomis jie galėtų prisidėti prie visuomenei naudingų veiklų, turėtų šansą atlyginti padarytas žalas. Reikia skatinti ir plėtoti savanorystę – galimybes žmonėms iš laisvės susitikti su nuteistaisiais ir patiems pamatyti, kad čia tie patys mūsų broliai, klasiokai, kuriems tiesiog dažnai mažiau pasisekė gyvenime.

Štai tokios iniciatyvos, kaip Jūsų organizacijos, labai stipriai gali keisti visuomenės požiūrį. Jos gali padėti pažvelgti į įstatymus pažeidusį asmenį kaip į žmogų, kuris tam tikru laiku pasielgė ne taip, kaip priimta visuomenėje. Žinoma, nusikaltimų pasekmės skaudžios, tačiau padarytas nusikaltimas neatėmė iš nusikaltėlio žmogaus vardo.

 

 

Ar dažnai susiduriate su nuteistaisiais asmeniškai įkalinimo įstaigose? Jei taip, kokios mintys ar emocijos tada dažniausiai užplūsta?

 

Turiu pripažinti, kad mano darbas Kalėjimų departamente yra pakankamai „sterilus“ – labiau gilinuosi į sistemines problemas, ieškojimus, kaip jas spręsti, todėl mažai laiko lieka tiesiogiai matyti kalinčius žmones. Vis dėlto, prieš ateidama dirbti į departamentą, turėjau 7 metų patirtį nevyriausybinėje organizacijoje, kur nuolat betarpiškai bendravau ir dirbau su nuteistaisiais bei išėjusiais iš laisvės atėmimo vietų, tad jų problemas žinau iš labai arti.

 

Nors eilę metų dirbu su šia grupe, vis dėlto kalbantis su jais, man vos ne kaskart suspaudžia širdį. Ypatingai gaila jaunų žmonių, kurie gražiausias gyvenimo dienas leidžia uždaryti. Nebandydama pateisinti jų atliktų veiksmų, tik norėdama, kad didėtų mūsų visuomenės supratimas, iš kur tos problemos kyla, pasakysiu, kad dauguma kalinčiųjų dažnai yra stipriai dar vaikystėje sužaloti, tinkamo pavyzdžio neturėję, „sergantys“, nemylėti žmonės.

Tik nežymi dalis į laisvės atėmimo vietas patenkančių asmenų yra sąmoningai pasirinkę nusikalsti. Didesnė dalis kalinčiųjų yra žmonės, kurie nusikaltimą padarė paveikti alkoholio, narkotikų, negebėjimo valdyti emocijų, skurdo. Nesu tikra, ar būdama tų žmonių „batuose“, turėdama tokias patirtis kaip jie, pati kitaip pasielgčiau.

Net bendraudama su žiauriausius nusikaltimus padariusiais žmonėmis, pirmiausia bandau suprasti, kodėl jie taip pasielgė, kokia aplinka formavo jų nuostatas, požiūrius ir kas lėmė pasirinktus ar spontaniškai atliktus veiksmus. Tas supratimas gilina atjautą ir priėmimą.

 

Tarp kalinčių žmonių didesnė dalis yra žemesnio išsilavinimo, dažnai visuomenėje nurašyti ir laikomi mažiau gabiais ir protingais. Vis dėlto aš juose matau daug potencialo, neatskleistų talentų ir suprantu, kad, rodant jiems teisingo elgesio pavyzdžius, daugiau investuojant į jų ugdymą, jie gali tapti labai naudingais visuomenės nariais.

 

 

Kokiomis veiklomis įkalinimo įstaigose dažniausiai užsiima nuteistieji? Kaip manote, kokie papildomi užsiėmimai būtų jiems naudingi?

 

Pataisos įstaigose yra daug iššūkių, susijusių su nuteistųjų užimtumu. Vos trečdalis iš jų dirba ir panaši dalis mokosi. Tai kompleksinės problemos, kurių negalima išspręsti tiek dėl pasenusios infrastruktūros, tiek dėl specialistų, patalpų, kompetencijų trūkumo, tiek dėl kitų materialių resursų stokos. Taigi šiuo metu skatinamos ir sveikintinos visos sportinės, kultūrinės, meninės, kūrybinės, edukacinės, socialinės, prevencinės veiklos ir iniciatyvos. Labai skatinama savanorių ir NVO įsitraukimas į nuteistųjų užimtumą.

 

 

Koks yra Jūsų, kaip Kalėjimų departamento direktoriaus patarėjos, didžiausias tikslas?

 

Bausmių vykdymo sistema yra didelė su giliai įsišaknijusiomis problemomis. Jas spręsti nėra lengva, nes jos susideda iš daug elementų ir yra kompleksiškos. Pati dirbu vienerius metus čia ir, rodos, norėčiau įgyvendinti daug idėjų.

Visgi suprantu, kad nuo minties iki jos įgyvendinimo reikia nueiti ilgą kelią – pokyčiai taip greitai nevyksta. Ypač greitai nevyksta pokyčiai, susiję su nuostatų ir požiūrio keitimu.

 

Tik atėjusi dirbti inicijavau ir su direktoriaus palaikymu subūriau perspektyvių žmonių grupę, kurios siekis buvo išgryninti pagrindines problemas ir paruošti 5-10 metų planą/viziją dėl reikalingų esminių Lietuvos įkalinimo sistemos pokyčių, siekiant resocializacijos vykdymo.

 

Mano sau keliamas tikslas ir siekis – kad visi sistemoje dirbantys labai aiškiai suprastų savo darbo tikslą bei kad resocializacija taptų visos bausmių vykdymo sistemos ašimi.

 

 

Kalbino Domantė Deveikytė.

Iliustraciją kūrė Ieva Gervytė.

Dalintis

Share on facebook
Share on linkedin
Share on twitter