„Vaikai yra mūsų ateitis“ – tikriausiai visiems ne kartą girdėtas sakinys. Turbūt vertėtų susimąstyti, ką galėtume padaryti, kad mūsų ateitis būtų sėkminga.
Žvilgtelėjus į statistiką, matomi skaičiai tikrai nedžiugina. Lietuvoje per metus vidutiniškai nusikalsta apie 3000 nepilnamečių ir kiekvienais metais jų kiekis didėja (Nedzinskas ir kt., 2008). Turint omenyje ir tai, kad kuo jaunesnis žmogus nusikalsta, tuo didesnė tikimybė, jog jis pakartotinai pažeis įstatymus vėliau, pasidaro dar labiau neramu dėl mūsų ateities, tiesa?
Jau ne kartą kalbėjome apie tai, kokį poveikį vaikų elgesiui daro neigiamas šeimos pavyzdys, netinkami draugai ir užimtumo trūkumas. Tad šį kartą nusprendėme orientuotis ne į akivaizdžiai matomus aplinkos trūkumus, bet į per didelį artimųjų siekį užauginti sėkmingas atžalas.
Mus nustebino faktas, kad vaikai dažnai nusikalsta ne bandydami maištauti, o stengdamiesi užsitikrinti savo, kaip vertingos asmenybės, pripažinimą (Jonynienė ir Dromantienė, 2015). Nepilnamečiai sulaukia daug spaudimo iš savo artimųjų tiek matydami jų sėkmingą pavyzdį, tiek girdėdami nuolatinius šeimos narių skatinimus siekti aukštumų.
Puikiai suprantama, kad vaikai, dar neturintys daug patirties ir suvokimo, ko jie trokšta iš gyvenimo bei kaip tai pasiekti, neretai nusivilia. Nusivylimas kyla dėl nepasiekto tikslo, neišpildytų tėvų lūkesčių, savo gebėjimų neatskleidimo. Tačiau vaikai nėra linkę pasiduoti – jie bet kokiomis priemonėmis stengiasi įrodyti, kad gali būti sėkmingi. Nepavykus pasiekti pripažinimo socialiai priimtinais būdais, nepilnamečiai griebiasi priešingos taktikos – taisyklių laužymo. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl kiekvienais metais nusikaltusių nepilnamečių skaičius vis kyla.
Taigi paradoksalu, bet siekiant mūsų ateitį (tai yra vaikus) paversti sėkminga, reikia stengtis savo atžaloms nekalti į galvą apie žūtbūtinę sėkmę. Priešingu atveju vaikai sėkmę supranta kaip savo vertingumo matavimo vienetą ir jos siekia bet kokiomis priemonėmis.
Tekstas: Domantė Deveikytė
Iliustracia: Ieva Gervytė