Pokalbis su doc. dr. Gintautu Sakalausku

Pokalbis su G. Sakalausku

Dalinamės pokalbiu su Socialinių mokslų (teisės) daktaru ir Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros docentu Gintautu Sakalausku.

 

 

Dėl kokių priežasčių nusprendėte tapti kriminologu?

 

Labai sunku atsekti ir empiriškai įrodyti sprendimų priežastis. Bet, man rodos, visuomet didžiausią įtaką padaro patraukiantys žmonės, kurie žavi, kuriais patiki, kurių darbai ir mintys patinka, su kuriais atsiranda svarbus ryšys… Tai pirmiausia buvo teisininkas ir kriminologas prof. dr. Wolfgangas Deichselis Drezdeno evangelinėje aukštojoje socialinio darbo mokykloje. Toje mokykloje mokiausi metus, išvažiavęs iš 4-o kurso studijų Vilniaus universiteto Teisės fakultete.

Ten jo ir kitų dėstytojų dėka iš esmės pakeičiau ne tik požiūrį į nusikalstamą elgesį ir baudimą, bet ir į studijų prasmę – tik ten mokytis tapo įdomu. Be to, pirmą kartą pagalvojau, kad gal visai įdomu būtų ir pačiam dėstyti.

Grįžus studijuoti lemtingi susitikimai buvo su doc. dr. Anna Drakšiene, kurios palaikymu ir raginimu ne tik įstojau į doktorantūrą, bet vėliau ir perėmiau jos dėstytus kursus. Taip pat su ilgamečiu Lietuvos teisės instituto direktoriumi Antanu Dapšiu, kuris yra nuostabus žmogus, išmokęs mane labai daug. Disertaciją Greifsvaldo universitete parašiau vadovaujant prof. dr. Friederiui Diunkeliui. Jis ne tik išskirtinis savo srities profesionalas, bet ir be galo išmintingas, įžvalgus, nuoširdus žmogus. Mes tapome labai gerais draugais. Man patiko šie žmonės, man patiko tai, ką ir kaip jie darė, tai lėmė mano pasirinkimus kriminologijos srityje.

 

 

Lietuvoje nepilnamečių nusikalstamumas yra pakankamai ūmi problema. Kaip manote, kokie galimi veiksniai tai lemia?

 

Pats nepilnamečių nusikalstamumas nėra tokia ūmi problema – daug didesnė problema yra neadekvačios ir neperspektyvios reakcijos į šį elgesį. Šiuo metu Vilniaus universitete kaip tik įgyvendiname Lietuvos mokslo tarybos remiamą mokslinių tyrimų projektą apie reakciją į nepilnamečių delinkvenciją. Atlikus jos registruotos ir latentinės struktūros bei tendencijų tarptautinį palyginimą tapo aišku, kad jis neišsiskiria iš kitų šalių. Visose šalyse nepilnamečių delinkvenciją galima apibūdinti kaip neišvengiamą, nepilnamečiams būdingą, biologinės ir socialinės brandos sąlygotą fenomeną. Sunkių nusikaltimų nepilnamečiai padaro nedaug, dažniausia jų delinkvencija yra lengva, subrendus ji praeina savaime.

Visgi Lietuva iš kitų Europos šalių labai išsiskiria dažnomis patyčiomis tarp mokinių visose amžiaus grupėse. Tai yra pati ūmiausia problema, sukelianti ilgalaikių individualių ir socialinių padarinių. Tačiau dėmesio tam skiriama labai mažai – tai nėra į aukščiausią socialinio susirūpinimo lentynėlę padėta problema, kaip nepilnamečių smurtas ar jų svaiginimasis, nors turėtų būti atvirkščiai.

Be to, akivaizdu, kad patyčių meno vaikai pirmiausia išmoksta iš artimiausių suaugusiųjų, o patyčios yra atitinkamos komunikacijos sistemos padarinys.

 

 

Kaip manote, kas galėtų padėti vaikams, kurie augo nusikalstamoje aplinkoje, netapti įstatymų pažeidėjais?

 

Nors nepilnamečių delinkvencija dažniausiai yra savaime praeinantis reiškinys, nedidelei daliai vaikų iškyla pavojus nuslysti į ilgalaikio ir sunkesnio nusikalstamo elgesio labirintą. Šią kryptį lemia kompleksas nepalankių struktūrinių aplinkybių, kurias pakeisti ar bent sušvelninti gali profesionali ir savalaikė pagalba, tinkama paslaugų infrastruktūra, bet svarbiausia – nuoširdus ir palaikantis dėmesys, kylantis iš tikėjimo besąlygiška žmogaus verte bei žmogaus orumo išsaugojimo svarba. Tam reikia dviejų dalykų – kompetentingos pagalbos poreikio įžvalgos ir tokios pagalbos sistemos.

 

 

Viename iš interviu esate užsiminęs, kad „…nubausti kartais gerai, norint sukrėsti sistemą, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje viskas negali būti paremta vien bausmėmis“. Ar tokį požiūrį taikote ir nusikaltimą atlikusių žmonių atžvilgiu? Jei taip, galbūt esate pasvarstęs, kokių kitokių priemonių galima būtų imtis šioje srityje?

 

Ši pasakyta mintis buvo šiek tiek kitame kontekste, susijusiame su seksualine prievarta darbe. Kai susidaro galios ir pavaldumo santykių disbalansas, visuomet iškyla didesnė rizika nusikalstamam elgesiui – savų poreikių tenkinimui, pasinaudojant turima galia. Tokiais atvejais, kai būtina išeiti iš uždaro rato, bausmė, kaip sistemos sukrėtimo priemonė, gali padėti tai padaryti. Bet būtent tai yra tik trumpalaikė priemonė, nes jei nėra stabdžių ir atsvarų sistemos, tikėtina, kad turimos galios skonis užaugins naują slibiną.

Visais atvejais bausmė neturi būti suvokiama kaip skausmo suteikimo ir keršto priemonė, ji turi atverti naują perspektyvą. Jei ji jos neatveria – ji yra beprasmė.

 

 

Nusikaltimą įvykdę žmonės visuomenėje neretai yra vertinami neigiamai. Galbūt turite idėjų, kaip būtų galima šią tendenciją sumažinti?

 

Atlikdami jau minėtą Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą tyrimų projektą, ieškojome jau atliktų tyrimų, kuriuose būtų kompleksiškai analizuojamas Lietuvos gyventojų požiūris į nusikaltimus padariusius asmenis. Neradome nė vieno. Kuo politika yra labiau populistinė, tuo labiau ji apeliuoja į kažkokią visuomenės nuomonę, kuri iš tiesų net nėra žinoma. Nė vienu klausimu nėra ir nebus vieningos visuomenės nuomonės. Be to, ji ne tik nėra vieninga, bet ji kinta, nėra ilgalaikė. Ir dar dažniausiai ji yra kontraversiška ir turi „dvigubą dugną“. Pavyzdžiui, dauguma visuomenės nenori mokėti mokesčių. Manoma, kad jie turėtų būti mažesni, bet tuo pačiu norima gerų viešųjų paslaugų. Kaip tai suderinti? Arba, tarkime, yra žinoma, kad per greitas žmogaus įkalinimas (dauguma to nori) skatina didesnį visuomenės nesaugumą (dar didesnė dauguma to nenori). Kaip tai suderinti? Čia galima pateikti tūkstančius pavyzdžių, kai vadinamoji „visuomenė“ pati nežino, ko ji nori, nors ja besiremiantys teigia, kad puikiausiai žino visuomenės nuomonę. Psichologijos moksle yra daryta šimtai įvairiausių eksperimentų, kurie parodė, kad žmonės būna įsitikinę matę dalykus, kurių iš tiesų nebuvo. Kad jie greitai gali keisti ir priderinti nuomonę prie daugumos, kad jie pasiduoda spaudimui, kad jie dažniausiai daug geriau galvoja apie save nei elgiasi realiose gyvenimiškose situacijose ir t. t. O „dvigubu dugnu“ šiuo atveju vadinu nuomones, kurios keičiasi, jas parėmus žinojimu, o ne vien tik stereotipais ar nuogirdomis. Ir visgi jokioje kitoje srityje, kaip būtent reakcijos į nusikalstamą elgesį kontekste, nėra taip dažnai apeliuojama į „visuomenės nuomonę“, kurios nėra. Mano supratimu, geri ir profesionaliai argumentuoti sprendimai gali keisti nuomones, o jei jie bus paremti tik kažkieno stereotipais ir įsivaizdavimais grįsta nuomone, tai ir sprendimai bus prasti, ir nuomonė nesikeis.

 

 

Kalbino Domantė Deveikytė

Iliustraciją kūrė Ieva Gervytė.

Dalintis

Share on facebook
Share on linkedin
Share on twitter