Pokalbis su Jūrate Daniele

Pokalbis su Jurate Daniele

Dalinamės pokalbiu su Jūrate Daniele. Ši moteris Lietuvos įkalinimo sistemoje yra apie 13 metų – darbas apsaugoje ir priežiūroje, pasimatymų skyriuje ir resocializacijos skyriaus specialistės pareigos įeina į jos patirtį. Jūratė Danielė sutiko pasidalinti savo mintimis ir požiūriu su mumis visais.

 

 

Ar jautėte (o gal jaučiate) darbe spaudimą, būdama moteris, apsupta vyrų? Kaip manote, kodėl taip yra?

 

Nežinau kodėl, bet iš nuteistųjų vyrų niekada nejaučiau jokio spaudimo. Gal todėl, kad ne jauna atėjau dirbti ir turiu susikrovusi nemažą gyvenimišką žinių bei patirčių bagažą. O jie tą jaučia. Kai ateini dirbti į naują vietą, gauni naują būrį, esi naujokas. Nuteistieji tave išbando, t. y. klausinėja, prašo, tikrina, kas tu esi per žmogus. Juk jie yra geriausi psichologai ir puikiai žino įstatymus. Man labai svarbu įgyti jų pasitikėjimą ir man tai puikiai sekasi, nors dažniausiai jie pareigūnais nepasitiki. Aš pati einu  pas juos, kalbinu ir bandau užmegzti kontaktą. Stengiuosi parodyti, kad jie man rūpi kaip žmonės ir kad bendraudami galime išspręsti daugybę problemų. Tai darau atvira širdimi, be jokių išankstinių nusistatymų. Niekada nerūšiuoju ir neskirstau jų, nemeluoju ir nieko nežadu, ko negaliu padaryti. O jie, patikėkite, labai tą jaučia.

 

 

Tinklalaidės „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“ metu minėjote, kad žvelgdama į asmenis, vykdančius laisvės atėmimo bausmę, Jūs juose pirmiausia matote žmones. Gal esate pastebėjusi, koks dažniausiai yra kitų darbuotojų požiūris į nuteistuosius?

 

Man teko dirbti su įvairiomis nuteistųjų grupėmis – karantine esančiais nuteistaisiais, arešto bausmę atliekančiais asmenimis, priklausomybes nuo alkoholio, narkotinių ir psichotropinių medžiagų turinčiais asmenimis, drausmės grupėje esančiais nuteistaisiais, iki gyvos galvos kalinčiais bei seksualinius nusikaltimus padariusiais nuteistaisiais. Pagal darbo specifiką, visada turėjau galimybę skaityti bet kurio būryje esančio nuteistojo bylą, kurioje parašyta viskas iki smulkių detalių. Tai tikrai ne teigiami dalykai, o visas negatyvas apie tą žmogų.  Ir tai sukelia neigiamas emocijas. Bet aš turėdavau eiti pas juos, toliau bendrauti ir padėti jiems. Va čia ir yra darbas su savimi, kaip tu sugebi nuraminti protą ir be jokios neapykantos žmogui ar išankstinių nusistatymų dirbti toliau. Jei to nesugebi padaryti, tada neverta dirbti tokio darbo, nes tu kankini save ir aplinkinius.

Mačiau ir dar iki šiol matau, kad kitų požiūris  į nuteistą asmenį tikrai neigiamas. Jie mato tik nusikaltėlius, be šanso pasitaisyti. Bet mes tam ir esame, kad suteiktume tuos šansus ir galimybes taisytis bei keistis.

 

 

Kaip manote, kas Jus skatina ieškoti kontakto ir nuoširdaus santykio su nuteistaisiais?

 

Likimas lėmė, kad būtent atsidūriau tokioje vietoje, kur daug tamsos, smurto, negatyvios energijos, pykčio, keršto ir agresijos. Bet visada tikėjau, kad tik šviesa gali tą tamsą išsklaidyti. Pradžia tikrai buvo nelengva, nes žmonės yra labai nepasitikintys, užsidarę savyje, nelinkę bendrauti. Turbūt esu iš tų, kurie turi stiprią energetiką, todėl tie, kurie randasi šalia, gali ją pajausti. Visada stengiuosi eiti su pozityvia nuotaika ir noru prisibelsti į kiekvieno širdį. Ir man tai sekasi. Net ir storiausia siena užsitvėrusiam žmogui pavyksta ją atverti – tai tik laiko klausimas.

 

 

Ar nėra sudėtinga išlaikyti nuoširdų, bet tuo pačiu ne per artimą santykį su nuteistaisiais? Kaip stengiatės nubrėžti ribas, bendraudama su laisvę praradusiais žmonėmis?

 

Nuoširdus bendravimas yra mano prioritetas. Aš leidžiu jiems būti savimi, be kaukių. Tada galiu pastebėti, kokie jie yra iš tikrųjų. Bet visada reikia išlaikyti budrumą ir neleisti peržengti ribų, o ribas mes kiekvienas nusibrėžiame skirtingai. Niekada nestačiau savęs aukščiau nei yra jie. Mes visi žmonės ir visi esame klydę gyvenime. Tik mūsų suklydimai skirtingi, bet tai nieko nereiškia. Prieš Dievą mes visi nusidėję. Todėl neturiu teisės ir noro smerkti juos. Jie jau yra nuteisti ir praradę labai daug – laisvę, šeimas, darbus ir kitas galimybes.

 

 

Esate minėjusi, kad Jums įkalinimo įstaigoje teko dirbti pasimatymų skyriuje. Koks požiūris, nusiteikimas dažniausiai vyraudavo tarp žmonių, atvykusių lankyti įkalintų artimųjų?

 

Teko dirbti pasimatymų skyriuje. Tai tikrai sudėtingas darbas, reikalaujantis ne tik suspėti kruopščiai sutvarkyti dokumentus, pasitikti artimuosius, atvykusius į pasimatymą, tikrinti juos ir jų atvežtus daiktus, bet ir įleisti nuteistąjį, pas kurį atvyko artimieji.

Buvo tikrai visko – nuo geranoriškai nusiteikusių iki pykčio nevaldančių artimųjų. Bet čia turbūt ir yra svarbus tavo profesionalumas, kurio niekas nemoko pataisos įstaigoje arba mokymo centre. Reikia sugebėti valdyti situaciją, nesukeliant daugiau pykčio ir agresijos.

Aš visada stengdavausi bendrauti nuoširdžiai, nes daugelis artimųjų atvyksta pirmą kartą. Neretai jie būna įsigandę ir pilni nežinios. Stengiuosi reaguoti pagal situacija ir, kai reikia, tikrai nusišypsau žmogui, nuraminu, padrąsinu ir kartais net pasakau – viskas bus gerai. Pati esu trijų vaikų mama ir puikiai suprantu artimųjų nerimą.

 

 

Kaip laisvėje esanti visuomenės dalis, Jūsų nuomone, galėtų prisidėti prie sėkmingesnės nuteistųjų reintegracijos, jiems atlikus bausmę?

 

Sistema, kuri daug metų nesikeitė, pareigūnus yra įspraudusi į griežtus rėmus, kuriuose jie bijo kažką bandyti daryti kitaip. Bet galiu pasidžiaugti, kad šiai dienai viskas keičiasi drąsių žmonių dėka, kurie nepabijojo prarasti darbo bei socialinių garantijų. Ir tai džiugina.

 

Mano, kaip  žmogaus, dirbančio šioje sistemoje, vienas iš pagrindinių veiksmų padėti ne tik keistis nuteistiesiems, bet ir keisti visuomenės nuomonę apie juos.

 

Labai padeda viešinimas gerų darbų ir gražių istorijų, nes čia vyksta daug nuostabių dalykų. Taip pat prisideda vartų atvėrimas savanoriams, norintiems patekti iš laisvės, nevyriausybinėms organizacijoms. Daug kas priklauso nuo mūsų pačių. Reikia rodyti ir nešti tą žinutę, kad įkalinimo įstaigoje yra žmonės, kurie atlikę bausmę, išeis ir gyvens tarp mūsų.

Užduokime patys sau klausimą: ar aš labiau noriu, kad išėjęs iš įkalinimo įstaigos šalia mano šeimos gyventų dar didesnis nusikaltėlis negu buvo, o gal kad gyventų pasikeitęs, supratęs savo gyvenimo spragas, ir nenorintis daugiau nusikalsti žmogus?

Galbūt daugeliui mano nuomonė ir darbo metodai nepriimtini, bet esu iš tų žmonių, kurie stengiasi spinduliuoti tik pozityvią energiją, kurti gražius dalykus – nuo žmogaus santykių, aplinkos kūrimo iki meninių talentų skleidimo. Matau, kaip esantys šalia žmonės keičiasi, nes stengiuosi nuoširdžiai atlikti gerus darbus, o kai su tokia energija viską darai, tai taip pat gauni atgal.

 

Mano gyvenimo tikslas gyventi harmonijoje su aplinkiniu pasauliu ir žmonėmis, kurie randasi šalia jo. To linkiu kiekvienam iš mūsų.

 

 

Kalbino Domantė Deveikytė

Iliustraciją kūrė Ieva Gervytė.

Dalintis

Share on facebook
Share on linkedin
Share on twitter