Ar svarbu prisiimti atsakomybę už padarytą nusikaltimą, norint pasikeisti? Ko suteikia tas atsakomybės prisiėmimas? Ar išvis reikia ją prisiimti?
Į šiuos klausimus pradėsiu atsakydamas taip: jei nenusikaltęs žmogus trumpam išeitų iš tų stereotipų, kurie ne visada ir ne su visais pasitvirtina, suprastų, kad iš esmės žmonės yra vienos prigimties. Tik, žinoma, ir toji prigimtis nėra vienalytė. Yra gyvenimo aspektų, kurie žmogų verčia elgtis kitaip, kartais ir prieš jo pačio valią, kai jis yra sudėtingoje socialinėje padėtyje, jam trūksta žinių ir t. t. Nuo to viskas ir prasideda.
Grįžtant prie atsakomybės, galima sakyti, kad taip, jos prisiėmimas reikalingas norint išlaikyti egzistuojančias etines ir moralines normas visuomenėje. Atsakomybės jausmo reikia nepamesti tiek žmogui, jau pažeidusiam įstatymą, tiek ir jo nepažeidusiam.
Žmogui, pažeidusiam įstatymą, dažnai būna sunku prisiimti atsakomybę pradiniame laikotarpyje. Tuomet asmenyje vyksta savotiška vidinė kova.
Žmogus tampa kaip dvilypis asmuo, kuriam viena pusė duoda suprasti, kad įstatymas pažeistas ir kelio post-factum atgal nebėra. O kita pusė per laiką suvokia, kad tos etinės ir moralinės normos niekur nedingo, tad tenka gyventi toliau prisiimant moralinę atsakomybę. O tai kartu su suvokimu, kas buvo padaryta, padeda psichologiškai su tuo susitaikyti bei išsaugoti visuomenės normas.
Teksto autorius: Kazimieras Pečiukaitis
Iliustracijos autorė: Ieva Gervytė