Kaip dažnai einame ten, kur nežinome, ko tikėtis. Kaip dažnai darome tai, ko pasekmių nenumatome iš anksto. Kaip dažnai tikimės to, ko patys iki galo nesuprantame ir gal netgi iš tikrųjų nenorime. Ir viskas susiveda į nežinomybę.
Kai nežinome savo tikrųjų norų, tikslų ar vertybių, mes tiesiog einame kažkur, tikėdamiesi atrasti savo laimę, surasti reikiamus atsakymus. Mes visi turime tą savo nors ir trumpą kelią, kai per gyvenimą tiesiog einame ir nieko nežinome, nes dar nesame išsigryninę savo tikslų. Vieniems sekasi, kitiems kiek sunkiau einasi šiuo keliu – su daugiau duobių, neišnaudotų galimybių, sudėtingų sprendimų.
Ir tada įvyksta lūžis. Arba pradedame įsisavinti savo norus ir kryptingai jų siekti, arba tiesiog pavargstame nuo nuolatinės nežinios. Tas nuovargis veikia mus, mūsų pasirinkimus. Jis gali skatinti maištą, norą eksperimentuoti, o tai neretai iššaukia neapgalvotus padarinius.
Kiekvieno iš mūsų nežinomybės kelyje pasitaiko įvairūs iššūkiai, netikėti išbandymai. Kaip vieni su jais susitvarko ir sugeba judėti pirmyn savo tikslų pažinimo link, taip kitiems tai gali tapti sunkia, o kartais neįveikiama kova.
Kai priimami sprendimai pasisuka netikėta linkme, kai pasitaikę iššūkiai apsunkina iš ankstinį pasekmių apgalvojimą. Tada atsiranda klaidos, kurios visuomenei neretai yra nesuprantamos ir nepaaiškinamos.
Tada atsiranda aplinkinių noras siekti „teisingumo“ ir smerkti tuos, kurie savo nežinomybės kely nesugebėjo taip gerai susitvarkyti su išbandymais kaip jie.
Ir tai verčia susimąstyti, ar tikrai engimas ir smerkimas yra reikiamos reakcijos. Klaidos yra kiekvieno iš mūsų gyvenimo dalis. O kas, jei visos mūsų padarytos klaidos iškiltų į paviršių? Ar visuomenės smerkimas būtų tikrai tai, ko mums tuo metu reikėtų?
Teksto autorė: Domantė Deveikytė
Iliustracijos autorė: Ieva Gervytė