Tikriausiai ne vienas iš mūsų karantino metu suprato, kaip sunku ilgą laiką išbūti namuose. Kai atrodo, jog viskas aplinkui sustojo, ir praradai didelę dalį savo gyvenimo. O jeigu esi uždarytas keleriems metams? Kai neturi galimybės pasirinkti savo kambariokų, ar net to, ką valgysi pietums.
Net laikas praranda savo prasmę.
Kuomet dienos tampa tokios pačios ir ima maišytis tarpusavyje. O ir tu pats supranti, kad imi prarasti suvokimą apie paprasčiausius dalykus, vykstančius pasaulyje už grotų. Po kelių tokių metų, išėjus į laisvę, tikriausiai jaustumeisi taip, lyg būtum išmestas į gyvenimą. O kad žinotum, kaip jį gyventi – tektų improvizuoti.
Jaunuoliai, atlikę bausmę pataisos namuose, dažnai net nežino, kaip susirasti darbą, kas kiek kainuoją, kaip susirasti tinkamą būstą gyventi. Šie dalykai mums atrodo akivaizdūs, nes jie mums buvo suteikti augant, o kitiems tuo pačiu metu reikėjo bandyti išgyventi. O ką jau kalbėti, kai visuomenė į tave žiūri kaip į priešą. Kai neturėdamas pasitikėjimo savimi, savo žiniomis, turi įrodyti kitiems, kad esi lygiai tiek pat vertingas kaip ir kiti žmonės. Kai viskas, kas tu esi, yra tik tavo nusikaltimas, nes niekas net nesistengia įžvelgti tavo žmogiškumo ir kitų teigiamų savybių. Kai ir vėl tenka bandyti išgyventi. Atrodo, juk taip nesunku pabandyti pamatyti žmogų, suteikti teigiamo dėmesio ir elementaraus rūpesčio.
Juk taip nesunku parodyti savo paties žmogiškumą ir juo pasidalinti su tuo, kuriam to labai reikia.
Teksto autorė: Kamilė Strusevičiūtė