Suaugę iš dar nesuaugusiųjų reikalauja daugiau nei iš savęs pačių. Šį reikalavimą iš esmės formuoja du veiksniai: egoistinis ir pragmatinis siekis pasirūpinti savo pačių ateitimi (juk dažnai požiūris į jaunimą niveliuojamas iki egoistinio „juk tai mūsų ateitis“) ir savo neišsipildžiusių lūkesčių bei pralaimėjimų perkėlimas jaunajai kartai („norim, kad jie pasiektų daugiau nei mes, nedarydami tų pačių klaidų“).
Nusikalstamas nepilnamečių elgesys (ypač – smurtinis) nepatogus ir tuo, kad jis lyg veidrodyje atspindi visą visuomenę ir jos socialines problemas.
Lenkų kino režisierius Krzysztofas Kieślowskis kartą pasakė, kad „nėra nei gero, nei blogo jaunimo; yra jaunimas, kuris atspindi savo laiką“.
Pavyzdžiui, jau daug metų Lietuvoje piktinamasi patyčiomis mokykloje. Tačiau didžioji dalis politinių aktualijų Lietuvoje taip pat remiasi patyčiomis, tad kodėl mokykloje turėtų būti kitaip? Šie dalykai parodo mūsų kaip visuomenės didelę problemą. Vien socialiniuose tinkluose vyksta begalės patyčių, kurių nevengia ir suaugusieji, o ką jau kalbėti apie apkalbinėjimus realiame gyvenime. Tad naivu tikėtis, kad jaunuoliai elgsis kitaip augdami tokioje aplinkoje. Juk galime bandyti pradėti nuo savęs ir taip rodyti tinkamą pavyzdį dar savęs beieškančioms asmenybėms.
Teksto autorė: Kamilė Strusevičiūtė