Keista, jog ilgą laiką moterų nusikalstamumas kriminologijos moksle buvo apleista sritis. Analizuojant nusikalstamumą ir jo priežastis pagrindinis dėmesys buvo skiriamas vyrų įvykdytiems nusikaltimams, o moteris buvo bandoma įsprausti į bendrus atskiros kriminologinės teorijos rėmus arba tiesiog analizuoti kaip atskirus objektus. Tik pastaruosius kelis dešimtmečius moterų nusikalstamumas buvo pradėtas analizuoti giliau.
Kadangi pagal statistiką moterys nusikalsta rečiau, sociologas E. Suterlandas tam išskyrė du aspektus:
- Visų pirma, svarbi socializacija moters vaidmeniui bei didesnė moterų kontrolė kylanti iš aplinkos, kuri riboja jų nusikalstamą elgesį;
- Antra, moterys nėra auklėjamos elgtis agresyviai, rizikingai ar konkuruoti su kitais, kas, E. Suterlando nuomone, yra neatsiejami nusikaltėlio bruožai.
Moterys dažniausiai linkusios nusikalsti tuomet, kai jaučia materialinį nepriteklių, o smurtinius nusikaltimus dažniausiai įvykdo dėl patirto smurto artimoje aplinkoje, kuomet per ilgai buvo žeminamos, patyrė grubų elgesį ar baimę. Šis aspektas parodo didelę mūsų visuomenės problemą, kuri ypač išryškėjo karantino metu.
Lyčių nusikalstamumo priežastys ir skirtumai yra labai plati tema. Ironiška, jog viena lytis įvykdo daugiau nusikaltimų dėl to, jog jaučia didelį spaudimą iš visuomenės, o kita atvirkščiai – padaro jų mažiau, nes yra labiau kontroliuojama ir ribojama aplinkinių. Kartais atrodo, jog keldami nepagrįstus lūkesčius kitiems, gyvendami su stereotipinėmis nuostatomis, atimame pasirinkimo laisvę iš kitų, kurios dažnai reikia tam, jog galėtume sumažinti nusikalstamumo skaičių mus supančioje visuomenėje.
Teksto autorė: Kamilė Strusevičiūtė