Savanorystė įkalinimo įstaigose – tai procesas, reikalaujantis ne tik laiko, bet ir ypatingo emocinio pasiruošimo, kantrybės bei tikėjimo žmogumi. Tarptautinio projekto „BRIDGE“ rėmuose Kauno kalėjime neseniai finišavo vienas iš prasmingų gyvų veiklų ciklų. Nors šis konkretus 10-ies susitikimų etapas baigėsi, pats projektas niekur nesustoja – jo veiklos aktyviai tęsiamos toliau, tiesiant empatijos ir supratimo tiltus tarp visuomenės ir bausmę atliekančių asmenų.

Užsivėrus šio etapo durims, susitikimus vedę Eimantas ir Nojus dalinasi savo baigiamosiomis mintimis, atradimais bei emocijomis, kurios dar ilgai išliks atmintyje.

Nuo nedrąsių žvilgsnių iki nuoširdaus atvirumo

Kuriant santykį su nuteistaisiais, didžiausiu iššūkiu dažnai tampa pirminis barjeras – abipusis nepasitikėjimas ar natūralus susikaustymas. Tačiau, kaip pastebi savanoriai, tęstinumas ir nuoseklus buvimas kartu sugeba ištirpdyti net tvirčiausias sienas.

Savanorių koordinatorius Eimantas pasakoja, kad pokytis grupėje įvyko natūraliai, pradėjus ryškėti tarpusavio ryšiui:

„Bendrai per 10 susitikimų pavyko užmegzti artimesnį ryšį su dalyviais. Pirmųjų susitikimų metu visi dar nedrąsiai dalijosi savo patirtimis, tačiau jau po pusės susitikimų požiūris buvo kardinaliai pasikeitęs. Tuomet dauguma gana lengvai dalijosi savo išgyvenimais ir patirtimis. <…>

Per šiuos susitikimus netrūko jautrių pokalbių, kurių metu ne kartą teko reflektuoti apie tai, kokia yra kalėjimo prasmė.“

Stalo žaidimai kaip saugi erdvė dialogui

Gali kilti klausimas – kaip užmegzti dialogą tokioje slegiančioje ir griežtoje aplinkoje kaip kalėjimas? Atsakymas dažnai slypi paprastumu pasižyminčiose, bet gilią terapinę bei komandinę galią turinčiose priemonėse. Šio ciklo metu viena iš pagrindinių bendravimo platformų tapo stalo žaidimai.

Nojui tai buvo pirmoji savanorystės patirtis gyvenime, leidusi pamatyti visiškai kitokią realybę, nei ji dažnai piešiama visuomenėje:

„Pastaruosius mėnesius savanoriaujant Kauno kalėjime man buvo suteikta nepamirštama patirtis. <…> Toks veiklos tęstinumas per 10 susitikimų su nuolatine dalyvių grupe taip pat parodė visiškai kitą realybę, nei suteikia laisvėje vyraujantis įvaizdis. <…> Stalo žaidimai <…> padėjo sukurti terpę bendrauti su nuteistaisiais, jiems – pabėgti iš savo aplinkos, o mums – pažinti juos kaip asmenybes be visuomenės priklijuotų engimo etikečių.“

Vienu iš ryškiausių ciklo emocinių akcentų tapo visame pasaulyje populiarus komandinis žaidimas „The Mind“. Jame žaidėjai turi veikti išvien, tačiau visiškai be žodžių ar gestų – pasikliaujant tik intuicija, kito žmogaus laiko pajautimu ir emocijų skaitymu.

Eimantas prisimena akimirką, kai bendras tikslas sujungė visus kambaryje sėdinčius žmones:

„Labiausiai įsiminė „The Mind“ – komandinis žaidimas, kuriame reikia nekalbant suprasti kitų žmonių emocijas <…>. Po daugybės nesėkmingų bandymų pavykus laimėti keletą partijų, emocijos ir džiaugsmas buvo neišpasakyti. <…> Kaip minėjo ir patys dalyviai, kalėjime pradedi labiau vertinti mažas pozityvias akimirkas. O tokių akimirkų per šiuos 10 susitikimų buvo nemažai.“

Tikslas – nusiimti kaukes ir išlikti žmonėmis

Kai susitikimai peržengia formalaus užimtumo ribas, prasideda tikroji resocializacija. Tiek savanoriai, tiek nuteistieji ilgainiui suprato, kad laikas, praleistas kartu, yra kur kas daugiau nei tiesiog būdas prastumti kalėjimo rutiną. Tai tapo vieta, kurioje galima trumpam pamiršti savo vaidmenis.

Nojus pabrėžia šį virsmą, atveriantį skaudžią, bet būtiną apmąstyti sisteminę realybę:

„Jau įpusėjus veiklų programai jautėsi, kad tiek nuteistieji, tiek mes galime kalbėti daug atviriau <…>. Tai leido mums visiems suprasti pačių veiklų reikšmę – kad jos yra skirtos ne tik gerai praleisti laiką bei pasijuokti, bet ir iš tikrųjų stengtis nusiimti nešiojamas kaukes, bandyti būti ne tik savanoriais ar nuteistaisiais, o tiesiog žmonėmis. <…>

Manau, kad bet kuris kalėjimuose savanoriaujantis asmuo galėtų teigti, jog vis dėlto, nesvarbu, kur būtume, visi mes esame humaniško elgesio nusipelnę asmenys.“

Žingsnis po žingsnio į priekį

Užbaigtas ciklas Kauno kalėjime dar kartą įrodė, kad realūs pokyčiai bausmių vykdymo sistemoje ir nuteistųjų reabilitacijoje prasideda ne nuo popierinių nutarimų, o nuo gyvo, nuoširdaus ir žmogiško kontakto.

„BRIDGE“ projektas tęsia savo kelionę: aktyviai plečiame savanorių tinklą Alytuje, Pravieniškėse bei kituose miestuose, vykdome nuotolinius užsiėmimus probacijos sistemoje ir toliau kasdien griauname stereotipų sienas. Nes po kiekviena etikete visada slepiasi žmogus.

🇪🇺 Šis įrašas yra tarptautinio projekto „BRIDGE“ dalis, kurį finansuoja Europos sąjunga. Šioje medžiagoje išreikštos mintys ir nuomonės priklauso tik autoriui ir nebūtinai atspindi Europos sąjungos ar Nacionalinės agentūros požiūrį. Nei Europos sąjunga, nei Nacionalinė agentūra nėra atsakingos už šią informaciją.